Abchazija (Gruzija), Kaukazo kalnai

ARABIKOS MASYVAS

V.Iljuchino vardo urvų sistema (Iljuchinskaja)

Iljuchino urvo įėjimas
Iljuchinskajos įėjimas. Aido Gudaičio nuotrauka

Vladimiro Iljuchino urvų sistema, atrasta 1980-aisias, yra viena iš giliausių hidrogeologinių sistemų pasaulyje. Jos pagrindinė anga 2,400 m virš jūros lygio. Temperatūra urve svyruoja nuo 0 iki 4 laipsnių šilumos. Yra žinomi ir praeiti 4 sudėtingi sifonai:
I-asis: pirmą kartą pranertas 1985-aisiais, 50 m ilgio ir 10 m gylio.
II-asis: pirmą kartą pranertas 1986-aisiais, 70 m ilgio ir 17 m gylio.
III-asis: pirmą kartą pranertas 1987-aisiais, 65 m ilgio ir 14 m gylio.
IV-asis: pirmą kartą pranertas 2005-aisiais, 150 m ilgio ir 20 m gylio.
Urve įrengtos 3 stacionarios požeminės stovyklos (600 m, 800 m ir 980 m gyliuose). Šiuo metu Iljuchino urvą tyrinėja Maskvos speleo klubas "Sokolniki-RUDN" .

Gylis: -1273 m
Ilgis: virš 6 km
Urvo toponuotrauka
Tarpsifoninės (S2-S3) dalies planas ir pjūvis.
Užsifoninės dalies (už S4) planas ir pjūvis.

Įspūdžiai ir nuotraukos iš 2006-ųjų metų ekspedicijos.
Įspūdžiai
ir nuotraukos iš 2005-ųjų metų ekspedicijos į Arabikos karstinį rajoną.

Kruberio-Voronja


Jurga, Gintas ir Voronjos įėjimas. Aido Gudaičio nuotrauka

Voronjos urvas (kitaip Kruberio-Voronjos urvas, Kruberio urvas, rus: Крубера-Воронья) šiuo metu yra giliausias žinomas Žemėje urvas. Šiuo metu jo gylis 2191 (±9) metras. Tai vienintelis urvas pasaulyje, gilesnis nei 2 km. Įėjimas į urvą yra 2256 metrų aukštyje virš jūros lygio. Urvas yra Vakarų Kaukazo kalnuose, Gagros kalnyne (Gruzijoje), Arabikos kalnų masyve. Urvas priklauso Arabikos urvų sistemai. Urvo koordinatės  43° 24′ 35″ N, 40° 21′ 44″ E (http://en.wikipedia.org/wiki/Voronya_Cave).

Iki 1983 metų Voronja urvas buvo žinomas Sibirskaja vardu. Įėjimą į urvą atrado Gruzijos urvų tyrinėtojai 1960 metais ir tais metais ištyrinėjo iki „niekingų“ 95 metrų gylio. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje urvas buvo ištirtas iki 340 metrų ir buvo užmirštas beveik keturiems dešimtmečiams. Intensyvūs urvo tyrinėjimai prasidėjo 1999 metais, kai ukrainiečiai speleologai 230 metrų gylyje atrado naują praėjimą, pasiekė 700 metrų gylį ir taip pradėjo naują etapą šio urvo tyrinėjimo istorijoje.

Šiuo metu Voronjos urvą daugiausiai tyrinėja Ukrainos speleologų asociacija. 2008 m. komanda iš trijų lietuvių (Aido Gudaičio, Gintauto Švedo ir Jurgitos Pekorienės) ir airio Stepheno Macnamaros prisijungė prie ukrainiečių organizuojamos ekspedicijos į šį urvą. Šios ekspedicijos metu Aenigmos komanda įrengė urve pirmuosius vandens lygio matuoklius ir taip pradėjo projektą "Gilyn į Žemės centrą". 2009 m. įvyko pagrindinė projekto ekspedicija į šį urvą, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Pagrindiniai "Tūkstantmečio ekspedicijos" pasiekimai:
1. Nuo 2008 m. pastatytų vandens lygio matuoklių 1710 m ir 1840 m gylyje nuskaityti duomenys, įrengti nauji matuokliai 1980 m ir 2140 m gylyje. Pagal matuoklių duomenis per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2009 m. rugpjūčio mėn. vanduo urve buvo pakilęs aukščiausiai 13 m.
2. Trys narai Aidas Gudaitis, Gediminas Sakalauskas ir Egidijus Purlys pranėrė sifoną Kvitočka, pasiekė urvo dugną ir 2140 m gylyje pritvirtino Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklą.
3. Pasiekti Lietuvos nusileidimo į gylį urvuose rekordai: moterų - 1440 m gylį pasiekė Jurgita Pekorienė ir Gintarė Šiaulytė, vyrų - 2140 m gylį pasiekė Aidas Gudaitis, Gediminas Sakalauskas ir Egidijus Purlys.
4. 1340 m gylyje Ispanų atšakoje pratęstas 2008 m. pradėtas kopimas į viršų: papildomai į viršų užkopta 8 m šuliniu, po kurio ėjo nedidelis meandras ir salė su dviem atšakomis, einančiomis į viršų. Dėl nusėdusių akumuliatorių tolimesnis kopimas buvo atidėtas. 

Gylis: -2191 m

Urvo planas ir išklotinė

Nuotraukos iš 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio ekspedicijos - projekto "Gilyn į Žemės centrą"
Nuotraukos
iš 2008 metų ekspedicijos į Voronjos urvą.

----------------------------------------------------------------------------------------------------

BZYBĖS MASYVAS

Mčišta


Įėjimo ežeriukas. Vidmanto Balkūno nuotrauka

Iš Mčištos urvo, esančio Bzybės masyve, Gruzijoje, išteka Mčištos upė. Tai stambiausias karstinis šaltinis Kaukaze. Potvyniai jame būna dažnai, apie 15-17 kartų per metus. Vanduo iš urvo išteka per akmenų užvartą, kuri tęsiasi šimtus metrų. Aukščiausiai esantis išėjimas – nedidelis ežeriukas (2 x 10 m) po uola. Vanduo dažniausiai būna drumstas, matomumas 1-2 metrai (nesant potvynio matomumas gali pasiekti ir 7 metrus), tačiau nepaisant to, šis urvas – puikus treniruočių poligonas narams. Urvo sifonuose nardyti galima tik su akvalangu.

Pranėrus 250 m ilgio įėjimo sifoną patenkama į nuožulnią salę, iš kurios urvas išsišakoja į rytus ir vakarus. Rytinėje dalyje plyti didžiulė salė-galerija, kurios bendras praėjimų ilgis apie 500 m. Ji baigiasi sifoniniu ežeru, kuris iki galo neištirtas. Į vakarus tolyn nueina daugiau kaip 1,5 km ilgio plati galerija (vidutiniškai apie 20 m aukščio ir 20 m pločio), einanti išilgai pagrindinės urvo upės. Šioje atšakoje gausu sifonų ir kitų iki galo neištirtų vietų.

Ištirti urvo sifonai: įėjimo sifonas (-44/250 m), Limpopo (-35/150+250 m).

Neištirti sifonai: Gilusis šulinys (-83 m); Rytinis (-40/350 m); Petro Didžiojo (-45/400 m); Didžiojo krioklio (-20/100 m) – pastarasis sifonas netyrinėtas dėl neperspektyvumo.


Įėjimo sifonas. Vidmanto Balkūno nuotrauka.

Urvo toponuotrauka

Daugiau apie urvą (rusiškai)

Nuotraukos iš 2009 m. ekspedicijos į Mčištos urvą

 
Powered by Etomite CMS.