Vienuoliktosios savaitės Raitazija

Keliones po žeme galime sulyginti su meilės žaidimu. Atsargiai skverbdamiesi į Žemės kūną jaučiamės laimingi ir susijaudinę, ypač atradę vietų, kuriose iki tol niekas nebuvo.

Pelenės urvo istorija verčia mus susimąstyti, ar iš tiesų urvas neturi sielos... Pagrindinėje salėje, nulipdyta iš įvairių spalvų molio, stovi Pelenė: rankoje laikydama gipso kristalų kurpaitę laukia savojo princo. Buvo laikai, kai urvą lankė daug nuostabių princų ir ji turėjo galimybę rinktis. Tik tada dar negalėjo suprasti, kodėl dauguma į urvą atėjusiųjų buvo su švytinčiomis stebuklingomis auromis.

Vienu metu viskas pasikeitė: žmonės nubrėžė sieną tarp Ukrainos ir Moldavijos valstybių tiesiai per urvą. Moldavų valdininkai jiems atitekusį karjerą su įėjimo į urvą anga perleido anglų statybinių medžiagų gamybos bendrovei. Tik „išrinktieji" įgavo teisę patekti į vidų, tačiau jie nepažinojo ir nekentė to urvo.

Pelenė ilgai laukė žmonių, o kai šie pagaliau pasirodė, ji pamatė, jog nei vienas jų neturi stebuklingosios  auros. Tarp jų nebuvo princo. Mergina iš nevilties giliai atsiduso, tas atodūsis buvo pilnas ilgesio ir pavojingų dujų, kurios užmigdė įsibrovėlius amžinu miegu.

Šią raitazija skiriu Violetai Mališauskaitei atminti. Speleologei, kuri paskendo tyrinėdama apsemtus požemius, nesulaukusi savo vestuvių dienos.