Dešimtosios savaitės Raitazija

***

Altorius yra tik priemonė. Jei klaupiamės prieš jį ir atgailaujame pasielgę neteisingai, mes iš tikrųjų sau patiems prisipažįstame klydę. Jeigu dėkojame už patiriamą laimę, kukliai pripažįstame savo pačių sėkmę. Nėra jokios išorinės jėgos, kuri galėtų mus išklausyti. Nėra jokios dievo bausmės už mūsų padarytą blogį. Altorius tėra tik ženklas.

Speleologams materiali altoriaus simbolio išraiška - tai urvo vieta, kurioje, įtakoti įvairių aplinkybių, užsibūna ilgesnį laiko tarpą. Tai gali būti urvo įėjimo anga, kitos išskirtinės vietos, susijusios su nepaprastu urvo grožiu ar galimybe surasti praėjimą į dar neištirtą urvo dalį. Įėjimo į urvą vietą speleologai panaudoja vidiniam susitelkimui, čia prašo dievo sėkmės, o išėję dėkoja gamtos jėgoms, kad išleido sveikus iš požemių pabaisų nasrų. Urvo dugnas taip pat reikalauja didelio susikaupimo, tolimesnių veiksmų apsvarstymo - tai pati pavojingiausia urvo vieta. Kai kurie speleologai, neteisingai įvertinę atsiradusias kliūtis, netenka gyvybės nerdami per sifonus, įstrigę siaurose landose ar  užgriuvose. Gerbiame tų žmonių atminimą ir vis tik turime pripažinti, kad jie nepakankamai meldėsi gamtos jėgoms, nepakankamai jas įvertino.

Nederėtų laikytis nuomonės, kad garbinimas gali liudyti nedorą elgesį. Reikia būti subrendusiems, kad pajėgtume suprasti, jog dievų nėra, tačiau elgtis taip, lyg jie būtų. Reikia turėti pakankamai įžvalgos, kad suvoktume esą savo pačių drausmintojai ir ramintojai. Urvų  tyrinėtojai gali susikurti savo „dievo įsakymus", pritaikytus gamtos jėgų pažinimui. Vadovaudamiesi jais, lyg tai iš tikrųjų būtų dangaus žodis, jie gali paaiškinti viską, kas vyksta, o tada be baimės leistis į  sudėtingiausias ir pavojingiausias požemines keliones.