Dvyliktosios savaitės Raitazija
***
Jei esame speleologai, tai
urvai, ir visa kas su jais susiję, yra mums šventa. Švelniai barame vietinius
gyventojus, bandydami išaiškinti, kad šalia jų namų esančios karstinės įgriuvos
- ne duobės šiukšlėms sumesti. Teisėtai reikalaujame iš jų pagarbos urvams, bet ar mes patys
visada esame pakankamai jautrūs tų žmonių papročiams ir šventoms vietoms?
Kelis šimtmečius abchazų
piemenys ir medžiotojai Bzybės kalnagūbryje, nedideliame iš akmenų
sukrautame aptvare, kaip auką medžioklės dievams palikdavo strėlių antgalius. Speleologai,
atklydę į Bzybę ieškoti urvų, be jokio sąžinės graužimo išgrobstė tą gausų senų
antgalių lobį. Vietiniai negalėjo atsistebėti svetimšalių parodyta
nepagarba jų protėviams.
Turistai,
keliaudami Karabi jailos plokštikalniu, pastebi daugybę tarpusavyje panašių daubų. Kaip
nustebtų grupės vedlys, atlikęs savo gamtinius reikalus slėpdamasis už dviejų
didžiulių luitų vienoje iš tų daubų, jei kas jam pasakytų, kad kažkur toli
gyvena žmogus, kuriam ši vieta yra pati nuostabiausia pasaulyje, o po tais luitais yra
įėjimas į jo atrastą svajonių urvą.
Šiaip ar taip, tas
urvas tėra vien urvas. Su skausmu turime sau pripažinti, jog šventų vietų
pasaulyje nėra. Šventumo sąvoka egzistuoja tik žmogaus sąmonėje. Tačiau jei nekreipsime dėmesio į
mus supančius reiškinius, nekursime jiems prasmių ir negausime atsakymų, -
panirsime į snaudulį, ir mūsų gyvenimas taip pat praras prasmę.
Kas vienam žmogui yra
šventa, kitam gali pasirodyti kvaila ir juokinga. Tačiau griaudami kitų šventoves, kažkada
suprasime, jog sugriovėme ir savąją. Reikia turėti nemažai įžvalgos ir
pakantumo, kad sugebėtume laiku pastebėti ir nesuplėšyti kitų žmonių sukurtos
sakralios skraistės, gaubiančios jų garbinamą objektą.