Keturioliktosios savaitės Ievazija (Raitazijos įvadas)

***

Šiandien teko susidurti su pirmąja kliūtimi - Kruberiu. Tai gražus, šlapias, gilus (man), gal kiek pavojingas urvas. Tai galiūnas, kuris privertė mane bijoti. Bijoti aukščio, bijoti pačio urvo. Buvo akimirka, kai galvojau, kad palūžau, kai pamačius gylį vėl užlipau į viršų. Tada pradėjau bijoti savęs, nes maniau, kad net pati savęs negaliu įveikti. Tačiau širdyje sakiau "ačiū" žmonėms, kurie mane palaikė, padėjo pamiršti savo baimę, kurie stovėjo ant urvo krašto ir nepaliko manęs vienos, nes tik jų dėka (palaikymu) ryžausi leistis žemyn. Pajutus žemę po kojomis pasidarė lengviau kvėpuoti, nors labai trumpam pasijutau saugi. Bet vos nusileidus pirmoji akimirka buvo siaubinga: nejaučiau nei rankų, nei kojų, drebėjo širdis ir balsas, o ašaros liejosi laisvai. Pasijutau visiška bejėgė. Aišku, viskas praėjo, nors niekaip nepaliko viena mintis: kaip reikės užlipti aukštyn, atgal į viršų...

Urvas pasirodė labai gražus ir paslaptingas. Tamsu, tačiau šitoje karalystėje egzistuoja daugiau nei grožis. Egzistuoja paslaptis. Paslaptis, kuri man taip ir liko neatskleista. Taigi, buvo ramu, jaučiausi gerai, kol galų gale reikėjo pažvelgti į viršų. Žiūriu ir silpna darosi. Galvoje vyksta karas: kariauja optimizmas ir pesimizmas, baimė ir ryžtas, džiaugsmas ir liūdesys, pasitikėjimas ir pyktis. Atrodė, jau buvau pasiruošusi, jau kilau aukštyn, bet... stop, aš negaliu... Tą akimirką nepasitikėjau niekuo, net savimi, išskyrus vieną žmogų, kuriuo tikėjau, kuriuo pasitikėjau... Per ilgus vargus vėl stovėjau ant žemės... Jaučiausi beviltiška... Ilgai buvo sunku kvėpuoti, nuryti seiles ir pasakyti žodį. Su laiku viskas rimo, žinojau, jog mane iškels. Buvo man sunku, nes prieš visus jaučiausi baisiai: niekas negalėjo eiti namo, nes mane reikėjo kelti, o vadui reikėjo galvoti, kaip mane iš ten iškrapštyti. Gelbėjimo operacija vyko labai sklandžiai. Aš buvau ištraukta iš skylės, kuri tą akimirką man kėlė siaubą.

Vienaip ar kitaip, manau, nuotykis buvo visiems. Manau, jog bus įdomu prisiminti visiems mane traukusiems mergužėlę, kuri nusileido, bet nesugebėjo išlipti :). Jau buvau bepradėjusi save graužti, bet paaiškėjo, jog buvau keliama ne aš, o virvė...

Ačiū Tau, miela Karabi jaila, kad leidai su tavimi susipažinti. Ačiū Jums, mieli Draugai, kad padėjote pasiekti žemės paviršių... Ačiū!

Su meile, Ieva.