Septynioliktosios savaitės Raitazija

***

Alisa rado Karalienę žiūrinčią tolyn į vieną tašką ir besistengiančią kažką išgirsti.
- Tss... Dabar žaidžiu tylos karalių, ir negaliu kalbėtis net su Alisa. Tas, kas pralaimės žaidimą, nepateks į požemių tylos karalystę, - nepasukusi galvos tyliai pasakė Karalienė.
- Čia tokia tyli vieta ir man labai gera, - Alisa stengėsi kalbėti tyliai.
- Pasakei dvi nesąmones. Tu nežinai kas yra tyla ir todėl galvoji, kad tau joje būtų gera,- pasipiktino Karalienė.
Ji praskleidė ant sienos kabėjusią užuolaidą ir pravėrė už jos buvusias duris. Durys buvo labai storos, o už jų keistas urvas su daugybe stalaktitų, o gal stalagmitų. Jie augo ant sienų ir lubų ir visi statmenai į patalpos vidų, tarytum būtum patekęs į ežio vidų.
- Kas tatai, šie spygliai ant urvo sienų, gal stalaktatai? - paklausė Alisa, tačiau neišgirdo ne tik atsakymo, bet ir savo pačios klausimo, todėl pajuto keistą nerimą.
Karalienės balsas buvo labai tylus, tarytum iš ano pasaulio:
- Tai ne urvas, o laboratorija tikslių prietaisų triukšmui matuoti. Tie dygliai reikalingi nuslopinti aidą.
Kai pagaliau jos išėjo iš laboratorijos į lauką, Alisą pasitiko daugybė garsų, kurių anksčiau ji negirdėdavo: vabzdžių krebždėjimas, žiogo dainelė, dūzgiantys uodų ir musių skrydžiai ir svarbiausia - savo pačios žingsnių garsas.
- Koks nuostabus garsų pasaulis, - daugiau tikrai nenoriu žaisti tylos karalystės.