Devynioliktosios savaitės Raitazija

***

Piemuo prisėdo prie speleologo, laukiančio savo eilės leistis į urvo prarają.
- Sakyk, apie ką tu galvoji, kai lendi į urvą? - pasidomėjo jis.
- Galvoju apie tai, kaip reikės grįžti, - atsakė tas nepatenkintas kvailu piemens klausimu.
- Keistas tu, dar neišėjęs galvoji kaip grįžti, - pakraipė galvą piemuo, - kam tada iš viso ten eini?
- Tai sunku paaiškinti tam, kas nebuvęs urve. Leisdamasis žemyn visada turi žinoti, kaip tas pačias kliūtis įveiksi eidamas atgalios, juk siauri plyšiai, žemyn išplatėjantys meandrai lengvai praeinami iš viršaus žemyn, gali būti sunkiai įveikiami iš apačios...
- Manau, kad taip elgiamasi ne visada, - piemuo nusišypsojo lyg butų pasakęs kažką išmintingo.
- Taip tu teisus: išgirdęs artėjančią potvynio bangą išsigandęs speleologas užlipa sienomis į tokias aukštumas, kad pavojui praėjus nesugeba nulipti žemyn...
- Turėjau galvoje kitą atvejį, juk urvas gali turėti kelis išėjimus, arba į tą patį išėjimą labirintais galima sugrįžti ir kitu keliu. Ar taip nebūna?
- Ahaaa... keista, kaip paprastai tu paaiškini tai, ką aš sudėtingai ir ilgai išvedžiodamas bandžiau pasakyti. Gal tu galėtum perduoti man savo patirtį?
- Gerai, - nusišypsojo piemuo, - o tu man savo jaunystę.