Dvidešimtosios savaitės Raitazija

***

- Sakyk, ko tu lendi į tuos urvus, ką jie tau reiškia? - paklausė piemuo speleologo.
- Man urvai reiškia tą patį, ką tau šitie kalnai, - atsakė tas.
- Esu kalnietis, čia gimiau ir užaugau, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be kalnų, argi jie ne nuostabūs?
- Man irgi patinka kalnai, tačiau kalnai be urvų - tai tarytum žmonės, turintys skurdų vidinį pasaulį.
- O kaip urvai lygumose, ar jie tau neįdomūs? - piemuo paklausė tonu, išduodančiu, jog jis nemėgsta lygumų.
- Įdomūs ir jie - tai tarsi dar neįgavusios kūno sielos. Kai išlendu iš tokių urvų mano širdis visuomet verkia, ilgėdamasi kalnų peizažo.
- O kada tos lygumų urvų dvasios įgaus tą kalnuotą kūną?
- Viskam savas laikas - labai seniai ir šitie kalnai buvo jūros dugnas.
- Nors tu ir protingai kalbėjai, bet galiausiai nusišnekėjai - čia niekada nebuvo jūra, apie tai nekalba net mūsų legendos.