Koji Suzuki novelė „Draustinis po vandeniu“
1975 m. žiemos pradžia
Jis net nespėjo pastebėti, kada minkštas dirvožemis po kojomis virto kietu akmeniu. Vos išėjęs iš miško, suprato atsidūręs stačios uolos viršūnėje. Atsargiai žengdamas gruoblėtu uolienų paviršiumi, jis nuėjo iki krašto ir pažvelgęs žemyn išvydo stačią briauną. Ši leidosi žemyn kokius pusantro metro. Čia miškas staiga baigėsi, o apačioje skardis gražiai perėjo į nuožulnų žemės ruoželį, kurį dengė nukritusių lapų kilimas. Kažkur netoliese tikrai turėjo vingiuoti sidabrinė upelio gija, bėganti žemyn rytiniais kalno šlaitais, tačiau aplink nebuvo matyti jokios pelkės ar girdėti vandens čiurlenimo.
Vos prieš keletą akimirkų akį traukė vidurdienio saulės atspindžiai vandenyje. Tačiau upelis pranyko, tarsi jį būtų prarijusi žemė.
Žiūrėti į žemėlapį nebuvo prasmės. Požeminiai vandenys, kurie tryško šioje kalnų vietovėje, maitino Tamos upės intaką ir dar labiau patvinę tekėjo į Tokijo įlanką. Po uola, kurios paviršius buvo toks gruoblėtas, tekėjo gruntiniai vandenys, susidarę iš lietaus vandens, prasisunkusio per kietą uolieną. Kai Fumihikas Sugijama mąstė apie tą skaidrų kaip krištolas vandenį, galvon šovė mintis apie keistą neatitikimą. Jis gyveno daugiaaukščiame kooperatiniame name. Pro buto langus atsiverdavo nuostabus Tokijo įlankos vaizdas. Jis kasdien žvelgdavo į Tamos upę ir puikiai prisiminė vandens spalvą. Upės vanduo buvo išties nešvarus, murzinos juodai pilkos spalvos. Įdomu, kokiu būdu toks švarus, skaidrus kaip krištolas vanduo, ištekantis iš šaltinių, pasiekęs Tokijo įlanką pavirsta bjauriom atmatom. Stovėdamas ant nedidelės stačios uolos Sugijama mintijo, kaip būtų nuostabu stebėti kiekvieną menkiausią vandens spalvos pakitimą, kol jis teka iš šaltinio iki Tokijo įlankos.
Sugijama jau ketino šokti žemyn į šlaitą, tačiau staiga suabejojo. Atstumas tikrai nedidelis ir jis būtų lengvai nušokęs. Tačiau pajuto kažkokį nerimą. Uolos pašlaitę dengė lapai - itin nepatikimas paviršius. Jau ne kartą yra buvę, kad vaikščiodamas po kalnuotą vietovę jis paslysdavo būtent ant lapų. Šlapi lapai, prilipę prie uolėto paviršiaus, kelia ypatingą pavojų, nes keliautojas gali lengvai paslysti ir nukristi. Nors po lapais slypintis puvėsių sluoksnis nėra didelė bėda, tačiau lapai kartais slepia įdubą uoloje ar medžio šaknį. Todėl neatsargus pasivaikščiojimas po kalnus dažnai baigiasi patemptomis kulkšnies sausgyslėmis. Vis dėlto Sugijama nė kiek nesijaudino, jog nušokęs galbūt pasitemps raiščius. Mintyse jis regėjo po lapais slypinčią juodą bedugnę. Vos pagalvojęs apie pasekmes, kokios laukia įšokus į tokią duobę, jis kaip mat pasitraukė nuo uolos krašto. Už nugaros išgirdo krūmokšnių šlamesį. Kažkas brovėsi link jo. Pamanęs, jog Sakakibara jį pasivis po kokios minutės, Sugijama nusprendė jo palaukti skardžio viršūnėje. Kai Sakakibara pasirodė ten, kur stovėjo Sugijama, jis sunkiai gaudė kvapą. Sugijama smakru linktelėjo į skardžio kraštą, kad Sakakibara pažiūrėtų, kas ten apačioje. Sugijama pamanė, kad jo veido išraiška buvo pakankamai iškalbinga ir Sakakibara tikrai nešoks žemyn. Tačiau šis dar kartą parodė tik jam būdingą žioplumą ir daug negalvodamas nušoko nuo uolos krašto. Jis net nepasižiūrėjo atidžiau, koks apačioje pagrindas. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas. Sakakibara nusileido ant nukritusių lapų kilimo. Dėl kiek pasvirusios atšlaitės jis nukrito ant užpakalio. Sėdėdamas ten ir remdamasis abiem už nugaros ištiestomis rankomis, jis pakėlė aukštyn smakrą ir nusišiepė Sugijamai, tarsi kviesdamas jį liautis švaisčius laiką ir kuo greičiau prisijungti. Stambaus sudėjimo, gana nejudrus Sakakibara galėjo pasigirti ir tikru nutrūktgalviškumu. Ši jo savybė Sugijamai dažnokai įvarydavo baimės.
- Ar tu nesusižeidei? - pasiteiravo Sugijama.
Tartum paragintas klausimo Sakakibara ėmė stotis, tačiau pašaipi šypsena jo veide niekur nedingo. Tą akimirką viena koja paslydo ant lapų ir jis vėl visu svoriu bumbtelėjo ant užpakalio. Sugijama garsiai nusijuokė. Staiga kažkas patraukė Sakakibaros dėmesį ir jis iškėlęs galvą ėmė šliaužti tiesiai po uola. Jo veide atsirado rimto susirūpinimo išraiška.
- Čia tai bent! Tu tik pažiūrėk!
Jis iškėlė ranką į viršų ir paragino Sugijamą kuo skubiau šokti žemyn. Įvertinęs šlaito statumą, Sugijama nušoko nuo uolos krašto ir sėkmingai nusileido ant kojų. Įstengė išsilaikyti ir pasirėmė tik viena ranka, kad atgautų pusiausvyrą. Jis atsigrįžo ir pamatė, jog Sakakibara guli ant pilvo. Veidą jis buvo prikišęs prie pat žemės. Greta putlaus Sakakibaros veido žiojėjo tamsi skylė. Ji buvo ne ką didesnė už draugo veidą. Nuropojęs iki Sakakibaros, Sugijama žvilgterėjo į skylę.
- Gal čia įėjimas į urvą?
Sugijamos tonas bylojo, kad jis šį klausimą pateikė labiau sau nei Sakakibarai. Jis nenorėjo puoselėti pernelyg didelių lūkesčių, kad vėliau netektų nusivilti, todėl užgniaužė savyje tą susijaudinimą, kurį pajuto. Jie vaikštinėjo kalno šlaitu jau gerą pusdienį, tačiau aptiko tik siaurus plyšius uolose. Į juos vargiai įspraustum ranką, ką jau kalbėti apie visą kūną. Kadangi Sugijama stengėsi nepuoselėti didelių lūkesčių, tai manė jog ir ši kiaurymė tėra kokio nors gyvūno ola.
Nutaisęs rimtą veido išraišką Sakakibara ėmė rankomis braukti lapus. Pagaliau pasirodė minkšto ir drėgno dirvožemio lopas, tačiau Sakakibara ir toliau darbavosi rankomis. Sugijama pastebėjo, kad oras iš aplinkos yra siurbiamas į atrastą angą. Vadinasi, toji oro srovė tekėjo ir urvo viduje. Anga ne tokia jau maža. Sugijamos širdyje suspurdėjo viltis.
Degdamas iš nekantrumo, jis pasidėjo ant žemės kuprinę, išsitraukė sulankstomą kastuvėlį ir ėmė juo semti purvą nuo kiaurymės apatinės dalies. Po dešimties minučių nepertraukiamo kasimo jam pavyko žymiai praplatinti angą. Tiek, kad į urvą lengvai įšliaužtų vienas žmogus. Tuomet abu bičiuliai, pasičiupę žibintuvėlius, paeiliui ropojo apžiūrėti urvo prieigų.
- Mums pavyko! Dabar tai jau tikrai nuskilo! - Sakakibara beveik spiegė iš džiaugsmo.
Sugijama pagaliau leido sau patikėti tuo, apie ką šitiek laiko svajojo. Priešais kiaurymę urvo viduje plytėjo neišmatuojamos erdvės. Toji kiaurymė įsiurbdavo orą, kylantį kalno šlaitu. Gerai įsiklausę, jiedu būtų išgirdę, kaip kažkur toje tamsos gelmėje tyška vanduo.
- Gal ir nuskilo.
Nors ir tikras, kad jie galiausiai surado, ko taip ilgai ieškojo, Sugijama elgėsi kažkaip dviprasmiškai satūriai. Žinoma, įvykis - nepaprastas. Juk ne kasdien atrandi milžinišką urvą, į kurį nė vienas žmogus dar nebuvo įkėlęs kojos.
Nuo pat sūnaus gimimo prieš pusantrų metų ir ypač dabar, kai žmona laukėsi antrojo vaiko, Sugijama jautė, kad nuotykių troškulys slūgsta. Tiesa, jam šie pokyčiai atrodė savaime suprantami. Juk teks užauginti du vaikus, tad jis jau negalėjo nepaisyti pavojų ieškodamas nuotykių. Jis netgi susitaikė su mintim, kad daugiau niekada nepatirs nieko įspūdinga. Nieko panašaus į nuotykį.
Sugijama buvo pakankamai jaunas žmogus, neseniai persiritęs į ketvirtą dešimtį. Tačiau jis vis dažniau suvokdavo, kad nerūpestingą jaunystę ima temdyti brandos šešėliai. Nuo šios minties jam kartais imdavo mausti širdį. Pastaruoju metu jis netgi atleisdavo mopedo akceleratorių, kad, kaip jam atrodė, sumažintų avarijos riziką. Nesvarbu, kad jis galėjo važiuoti žymiai greičiau ir vis tiek nebūtų viršijęs leistino greičio. Šitaip jis elgtis pradėjo tada, kai susituokė ir tapo tėvu. Anksčiau jis net nebūtų pagalvojęs apie tokį atsargumą. Jaudulio apsvaigintas Sugijama instinktyviai susirasdavo pavojų ir nesuvokiamai rizikuodavo. Paauglystės metais ir perkopęs į trečią dešimtį, jis gyveno tik vardan jaudulio, kurį sukelia nuolatinis vaikščiojimas ties gyvenimo ir mirties riba.
Tačiau nuotykių troškulys kaipmat nuslūgo vos tik jis suvokė, koks menkas būtų jo palikimas (įskaitant ir menkas santaupas) žmonai ir vaikams, jeigu Sugijamai kas nors nutiktų. Dabar, sulaukęs trisdešimt vienerių, jis jau buvo visiškai pasisotinęs nuotykiais. Atėjo eilė nudirbti kitus darbus, kurių nemažai susikaupė. Laikraščiui priklausanti tyrimų bendrovė - darbovietė, kurioje jis plušėjo pastarąjį dešimtmetį, nieko gera nedavė. Jeigu jis būtų pasistengęs neįklimpti toje rutinoje, būtų nestokojęs budrumo ir nuolat ieškojęs geresnės vietos, tai dabar pasirodytų žymiai lankstesnis. Geriausiu atveju, Sugijama išmoko susivaldyti, o blogiausiu - jis tapo pernelyg atsargus. Todėl žvelgdamas į atsivėrusią urvo angą jis privalėjo apsispręsti, kaip elgtis: vadovautis išpuoselėtu susivaldymu ar rodyti nutrūktgalvišką iniciatyvą?
Sugijama iš kuprinės išsitraukė atšviestą žemėlapį ir apytiksliai pažymėjo dabartinę buvimo vietą. Jis taip pat nufotografavo aplinkinį kraštovaizdį, kad vėliau su bičiuliu galėtų vėl rasti šią vietą.
Žinoma, Sakakibara net neįtarė, kokia dilema kamuoja Sugijamą, ir visokiais būdais mėgino įstumti savo stambų kūną pro urvo angą.
Jis tikrai ketino įžengti į tą klintinį urvą. Abu bičiuliai dėvėjo medvilnės kombinezonus, o kuprinėse turėjo speleologinės įrangos. Tačiau jos nepakaktų rimtam urvo tyrimui.
Sugijama truktelėjo Sakakibaros kombinezoną ir pamėgino atitraukti draugą nuo kiaurymės.
- Gal palikime tą urvą ramybėje? Grįšime vėliau.
Tą dieną jų kelionės po kalnus tikslas buvo urvų paieška, o ne jų tyrinėjimas. Sugijama mėgino įrodinėti, kad jiems ir taip pasisekė, jog atrado tinkamą urvą, todėl dabar reikia grįžti namo. Tačiau jis neturėjo tiek jėgų, kad nustumtų nuo angos dručkį Sakakibarą. Antra vertus, Sugijamą taip pat kamavo smalsumas ir jis troško sužinoti, kad ten viduje.
- Dabar jau kelio atgal nėra! - karingai atrėžė Sakakibara, mėgindamas išsisukti nuo Sugijamos rankos. Sugijama piktai aprėkė draugą, tada atsistojo ir vėl pasinėrė į abejones. Netrukus suvokė mityse raminantis pats save: „Jeigu tik būsime atsargūs ir neįstrigsime kur nors gelmėse, trumpai pasižvalgysime ir viskas - mums tikrai nieko nenutiks".
Pirmuosius dešimt metrų gilyn į urvą reikėjo šliaužti vienam paskui kitą - tiek tebuvo vietos. Šliauždamas iš paskos, Sugijama regėjo į šonus besiblaškantį Sakakibaros užpakalį, kurį apšvietė žibintuvėlis ant šalmo.
Teisybę pasakius, Sakakibaros užpakalis užgožė visą tunelį, todėl pažvelgti tolyn buvo neįmanoma. Sugijama negalėjo suprasti, kaip Sakakibaros sudėjimo žmogus apskritai tapo speleologu. Ir dar abejojo, ar gerai pasielgė pasikviesdamas jį į šią kelionę po kalnus. Sakakibara spinduliavo kažkokį nutrūktgalviškumą, kuris galėjo kainuoti gyvybes.
Sugijama pažinojo Sakakibarą trejus metus. Jiedu susipažino, kai abu ėmė lankytis Speleologų klube Hačiodzyje. Dar koledže Sugijama priklausė Tyrinėtojų klubui ir gyvai domėjosi tiek alpinizmu, tiek jūrinio sporto šakomis, todėl visą jaunatvišką energiją skyrė laipiojimui uolomis ir nardymui su akvalangu. Vėliau Sugijama ėmė dirbti, tad nuotykių kupinoms sporto šakoms skirdavo vis mažiau laiko ir pinigų. Galiausiai jis visą dėmesį sutelkė į speleologiją, kadangi ši talpino savyje ir sausumą, ir jūrą. Alpinisto įgūdžių prireikė laipiojant trijų ir daugiau kilometrų ilgio kalnų urvuose.
Be to, tyrinėjant urvus neišvengiamai tenka susidurti su vandeniu.Ypač klintiniuose urvuose ar grotose, kurias klintyse išgraužė tekantis vanduo. Naro gebėjimų prireikdavo kaskart, kai užsimanydavo patyrinėti skaidrų kaip krištolas vandens šaltinį, į kurį šiaip jau būtų nekreipęs dėmesio. Sugijama ne šiaip sau domėjosi speleologija. Jis net mirktelt nespėjo ir šis užsiėmimas įtraukė jį negrįžtamai. Japonijos kraštovaizdis išties palankus urvų tyrinėtojams. Čia apstu klintinių plokštikalnių. Negana to, netoli nuo centrinio Tokijo esančiuose kalnuose plytėjo nepaliesti urvai su stalaktitų salėmis, kurias vis vadindavo stebuklų menėmis. Urvų tyrinėjimas nereikalavo daug išlaidų. Priedo, jis visiškai patenkino Sugijamos nuotykių alkį.
Speleologijos esmė glūdi ne urvų, kuriuos jau atrado kiti, tyrinėjime. Svarbiausia yra atrasti dar niekieno nepaliestą urvą ir pirmam į jį įžengti. Tai saldžiausia akimirka speleologo gyvenime. Sakoma, jog tas, kuris patyrė šios akimirkos grožį, yra pasmerktas visiems laikams užsiiminėti urvų tyrinėjimu.
Sugijama toliau šiaužė ant pilvo ir vis nesiliovė galvojęs, ar jis tikrai atsidūrė netyrinėtame urve. Tai būtų pirmas toks atradimas jo gyvenime. Bemaž mėnesį jis godžiai studijavo žemėlapius. Jis buvo įsitikinęs, jog visi ženklai - tiek vietos geologiniai ypatumai, tiek topografija ar vingiuotos upių vagos - byloja apie neatrasto urvo buvimą būtent šioje vietovėje. Vakar vakare Sugijama telefonu kalbėjosi apie tai su Sakakibara. Kadangi šiandien buvo sekmadienis, tai jų vakarykštis pokalbis virto nenumatyta kelione po kalnus, ieškant urvų.
Išvyko jie ankstų rytą. Važiavo apie dvi valandas. Automobilį paliko miškingos vietovės šalikelėje. Dabar jau bus praėjusios kelios valandos, kai jie ėmė kopti į kalnus. Nuėjo kokius penkis ar šešis kilometrus nuo kelio. Sugijama ir sapnuoti nesapnavo, kad paprastas pasivaikščiojimas baigsis urvo atradimu. Jis laikėsi nuomonės, jog netgi atradus urvo angą, jiems nederėtų lysti gilyn, kol jie drauge su kitais speleologų klubo nariais surengs visiškai aprūpintą ekspediciją. Sakakibara pašiepiamai išpyškino žodžius „visiškai aprūpintą ekspediciją", tarsi norėdamas dar kartą priminti, jog atrasti tokią nepaliestą grotą praktiškai neįmanoma. Beje, Sakakibaros veido išraiška buvo nepaprastai ori.
Netrukus jiedu atsidūrė urvo viduje, po milžiniškais skliautais, kurie, matyt, susidarė nuo įgriuvų. Tačiau kad ir kaip jie stengėsi žibintuvėliais apšviesti lubas, spinduliams neužteko galios pasiekti viršų. Nustatyti, kokio aukščio lubos, pasirodė neįmanoma. Urvo erdvės atsivėrė prieš jų akis tik siauro tunelio, kuriuo jie šliaužė, gale. Bet tik tada, kai Sugijama ir Sakakibara atsistojo, jiedu suvokė, kokiame milžiniškame urve atsidūrė. Tos nesuvokiamos urvo erdvės juos tiesiog apstulbino. Nors šliauždami tuneliu, jie neatmetė galimybės, jog pasieks salę ar šulinį, šis didžiulis požeminis urvas ženkliai pranoko visus jų lūkesčius. Klintys susidaro iš jūros gyvių liekanų nuosėdų. Taigi, gilioje senovėje ši vietovė buvo pačiame jūros dugne. Iškilęs iš jūros žemės plotas virto sausuma, kuri greitai apaugo miškais. Tuomet vandens erozija sukūrė šį didingų mastų milžinišką urvą. Sugijama spoksojo į lubas visiškai priblokštas. Teisybė, jį labiau stebino ne pats urvo dydis, o milžiniškas laiko tarpas, per kurį jis susiformavo. Apstulbę ir sužavėti bičiuliai beveik minutę neištarė nė žodžio. Tik staiga abu prabilo vienu metu:
- Fantastika!
Geresnio žodžio ir nesurasi. Be jokios abejonės, jie atrado vieną didžiausių klintinių urvų Kanto regione. Sunku net patikėti, kad po tuo kalnu, kurio šlaitais jie dar neseniai vaikštinėjo, slypėjo tokia milžiniška salė. Jaudulys tryško iš kiekvienos odos poros.
- Čia ir yra toji akimirka, kai suvoki, jog niekada nemesi speleologijos, tiesa? - Apsvaigintas sėkmės, Sakakibara ėmė nevykusiai švilpauti kažkokią melodiją ir tyrinėti žibintuvėliu urvo sienas.
Sugijamą tas švilpiniavimas sunervino, nes visiškai netiko tokiai aplinkai. Šiaip jau visiškai abejingas Sakakibaros nedarniai skambančiam švilpavimui, Sugijama suvokė, kad šįkart jis taip dirgina nervus, jog dėmesio nekreipti neįmanoma.
Staiga Sugijama ne juokais susirūpino. Visuomet išlikdavo rizika, kad įveikęs siaurą koridorių urvo salės link, speleologas gali nerasti kelio atgal. Sugijama išsitraukė kompasą, užsirašė jo parodymus, tuomet pažymėjo kryptį schemoje. Vos baigęs šį darbą, suvokė, jog pasielgė kiek kvailokai. Juk tokių saugumo priemonių dera imtis tik tuomet, kai ketinama leistis žymiai giliau. Dviem žmonėms su tokia netinkama įranga leistis tyrinėti ką tik atrasto urvo būtų pernelyg pavojinga. Jie atliko savo darbą, tad dabar turėtų grįžti atgal.
Vis dėlto Sakakibara nusigavo iki salės kito krašto ir pasišviesdamas žibintuvėliu ėmė ieškoti kokio nors tolimesnio praėjimo. Jis tebešvilpavo. Klaikus aidas ritosi po stalaktitų apjuostą areną.
- Klausyk, Sakakibara, laikas grįžti, - Sugijama pavadino bičiulį, kuris net susikūprinęs karštligiškai tyrinėjo grindinį.
Pagaliau Sakakibara liovėsi švilpavęs.
- Tu tik pažvelk čionai! Šulinys! - nekreipdamas dėmesio į Sugijamos žodžius, Sakakibara atsitiesė, o jo veide atsirado triumfo išraiška. Dabar jis dar mažiau buvo linkęs palikti urvą, nei anksčiau.
Vos nuskambėjus žodžiui „šulinys", Sugijamos ryžtas susvyravo, nes tarp Speleologų klubo narių jis garsėjo nepaprastais įgūdžiais laipioti uolomis. Sakakibara ir visi kiti neprilygo jam nė per nago juodymą.
Pagalvojęs, jog jam vis dėlto derėtų apžiūrėti ir įvertinti draugo atradimą, Sugijama atsainiai nužingsniavo Sakakibaros žibintuvėlio skleidžiamos šviesos link. Pasirodo, tame mižiniškame varpo formos urve galima aptikti ir šulinį, į kurį dabar švietė Sakakibara. Nutįsusios it užuolaidos urvo sienos tai šen tai ten buvo persipynusios su stalagmitais, kurie stypo į viršų nuo urvo grindų. Galimas daiktas, jog ten kadaise ėjo koridorius. Tačiau jį, matyt, palaidojo griūties nuolaužos.
Prisiartinęs prie šulinio krašto, kur jo nekantraudamas laukė Sakakibara, Sugijama pažvelgė žemyn. Šulinio sienos leidosi labiau nuožulniai, nei statmenai. Tolimiausiam taške galėjai pastebėti netgi nuolaidų išlinkį. Pasirodė, jog šulinys nėra toks gilus, tad įveikti jį įmanoma be virvės ar kopėčių.
Sugijamos kūnu perbėgo šiurpuliukai. Nežinia, iš baimės ar jaudulio, nors dilgčiojimas venose labiau panašėjo į džiaugsmą nei šiurpą.
- Na, ar tu pasirengęs? - sušnibždėjo išsišiepęs Sakakibara, tarsi būtų perskaitęs Sugijamos mintis.
Pažvelgęs atgal, Sugijama patikino save, jog jis tikrai neis toliau, nei tęsiasi šulinys ir tai bus paskutinis žingsnis. Prisiekė, kai tik pasieks šulinio dugną, iškart keliaus namo ir niekas jo nesulaikys.
Atsidūręs Sakakibaros žibintuvėlio šviesos rate, Sugijama prisispaudė nugara prie pasvirusio paviršiaus ir ėmė leistis.
- Kaip ten apačioje? - ėmė nekantrauti Sakakibara, kai Sugijama jau buvo beveik pusiaukelėje.
Nieko neatsakęs Sakakibarai, Sugijama sustojo ir ištempęs ausis įsiklausė. Kažkur tolumoje išgirdo silpną varvančio vandens garsą. Prisiminė girdėjęs jį ir prie urvo angos.
- Girdžiu vandenį!
Vos tik Sugijama ištarė šiuos žodžius, Sakakibara ėmė sprausti savo storą sėdynę į šulinį.
- Ateinu!
Jis leidosi žemyn paskui Sugijamą ir niekas nebūtų jo sustabdęs.
Šulinys baigėsi nuožulniu linkiu, kuris vedė į žemiau esančią salę, kuri labia panašėjo į tą, kurioje bičiuliai ką tik stovėjo. Tokia pat varpo pavidalo, tik žymiai mažesnė. Plona vandens plėvelė dengė slidžias urvo sienas. Toji plėvelė buvo taip glaudžiai padengusi urvo sienas, kad tik palietęs galėjai įsitikinti jos tikrumu. Prasisunkęs pro plyšius lubose vanduo tyliai šliaužė sienomis ir pradingdavo urvo dugne, nesubėgdamas į jokį vandens telkinį. Kai Sugijama žibintuvėliu apšvietė urvo erdvę, reginys jį pakerėjo. Nuo minties, jog yra pirmasis žmogus Žemėje, išvydęs tokį vaizdą, jis pajuto džiaugsmo antplūdį. Tokia akimirka pasitaiko tik kartą gyvenime. Jeigu apskritai tenka ja mėgautis. Akimirkos didingumo pakerėtas, Sugijama pamiršo priesaiką, kurią davė sau prieš leisdamasis į šulinį. Kadangi tekantis iš viršaus vanduo šioje salėje nesubėga į jokį telkinį, galima daryti prielaidą, jog po šia sale slypi dar viena, pakankamai didelė erdvė.
Sugijama ir Sakakibara ėmė ieškoti praėjimo į kitą salę. Visos mintys apie susivaldymą išgaravo it dūmas. Sugijama pamiršo viską pasaulyje. Jaukas buvo pernelyg viliojantis ir vis traukė vyriškį tolyn link Žemės gelmių.
Vienoje vietoje Sugijama pajuto gryno oro dvelksmą. Iš kažkur atskriejo švelnus oro gūsis.
Sugijama pasišaukė Sakakibarą ir pasiteiravo, ką jis manąs. Sakakibara giliai susimąstęs suraukė antakius. Neliko nė menkiausios abejonės. Jis taip pat jautė iš kažkur tekančią oro srovę. Tačiau greta nebuvo matyti jokio šulinio, iš kur tas oras plūstų.
Suglumęs dėl nežinia kur slypinčio oro šaltinio, Sugijama ėmė lėtai judėti, vis dar jausdamas odą glamonėjantį švelnų vėjelį. Galiausiai jis sustojo lomoje, užverstoje akmenimis. Prie pat kojų gulėjo įvairiausių dydžių akmenys - tiek dideli, tiek visiškai smulkūs. Pasišviesdamas žibintuvėliu, Sugijama dar kartą atliko topografinius matavimus. Įgriuva, kurioje stovėjo, savo pavidalu labai panašėjo į dubenį ar bent jau apskritą kraterį. Sugijamai toptelėjo, jog tai karstinė įgriuva, užpilta akmenimis. Jeigu taip, tai jiems tereikia juos nurinkti, kad atvertų praėjimą į kitą šulinį.
Abu vyriškiai ėmė spėriai rinkti akmenis, kol pasirodė tikrai nemenkas riedulys. Bičiuliai pajuto iš po luito besiveržiančią dar stipresnę oro srovę. Tapo aišku, jog būtent šis akmuo užgulė praėjimą į šulinį.
Sugijama ir Sakakibara pamėgino nustumti riedulį į šoną. Stumiamas jis pasviro ir atidengė apskritą angą į požeminį šulinį. Jeigu jie sumažins stūmimo galią, tai riedulys vėl grįš į savo vietą ir uždengs įėjimą. Tad bičiuliai užgulė akmenį dar smarkiau ir stumtelėjo iš visų jėgų. Riedulio pamatas atsidūrė ant šono. Vyriškiai įspraudė akmenį į nišą, kad šis nejudėtų. Dabar šulinio anga buvo visiškai atvira. Kai tik kuris vyriškis žengdavo žingsnį, akmenys iš po kojų nuriedėdavo į atsivėrusią ertmę, atšokdavo nuo stalaktitų ir sukeldavo tokį garsą, kuris beveik panašėjo į griaustinį. Abu draugai palaukė, kol sukris visi akmenys, kurie turėjo sukristi, ir bruzdesys nurims. Šiaip ar taip, bičiuliai netroško, kad jiems besileidžiant šuliniu, ant galvų pažirtų akmenų lietus.
Sugijama apsisprendė: kadangi nuėjo taip toli, kelio atgal nebėra. Jis pasiryžo apžiūrėti viską iki galo.
Aprišęs akmenį, laisvą virvės galą jis nuleido į šulinį. Nors galėjo puikiai nusileisti ir be virvės, tačiau norėjo būti tikras, jog saugiai sgrįš atgal.
- Palauk čia.
Nors Sugijama šiuos žodžius ištarė ramiai, tačiau jie nuskambėjo kaip aiškus įsakymas. Abu vyriškiai buvo bendraamžiai, tačiau Sakakibara spelologų klubą lankė daugiau metų, nei Sugijama. Todėl Sakakibara itin nenoriai linktelėjo, paklusdamas jaunesniojo kolegos įsakymui. Klube judviejų padėtis buvo panaši, tačiau Sugijama ženkliai lenkė Sakakibarą urvų tyrimo meistriškumu. Turint galvoje itin nesaugų pagrindą, vienas jų privalėjo pasilikti prie šulinio krašto ir prižiūrėti, kad virvė liktų savo vietoje. Sakakibara labiau tiko šiai užduočiai.
Vos tik Sugijama ėmė leistis į šulinį, jį vėl apniko būgštavimai. Nesuvokdamas jų priežasties, sumojo, jog tikriausiai jį vėl nervina tas Sakakibaros švilpiniavimas. Tąsyk draugas ramiai žvelgė į jį iš viršaus ir retkarčiais švilpavo kažkokią išderintą melodiją. Negana to, Sakakibara atrodė atsipalaidavęs, ir tai kėlė Sugijamai bjaurią nelaimės nuojautą.
Sugijama pastatė koją ant nedidelės atbrailos ir šitaip galėjo bent kiek atsipūsti. Jis ėmė galvoti apie tą bjaurią nuojautą, kuri ką tik aplankė. Juk čia nepaliestas urvas. Vadinasi, iki šiol nė vienas žmogus nebuvo čia įžengęs. Tačiau neprašytas intuicijos blyksnis tarsi tvirtino, jog kadaise kažkas, lygiai taip pat kaip jis, mėgino nusileisti šiuo šuliniu. Toks įspūdis tikriausiai susidarė nesąmoningai, pamačius prabėgomis kažkokį buvusios veiklos įrodymą.
Jis prikišo šalmo žibintuvėlį artyn prie stalaktito. Kuo ilgiau jis tyrinėjo sieną, tuo ji atrodė keistesnė. Ant kontrastiškos orchos spalvos urvo paviršiaus buvo užteptas tamsiai pilkas dumblas. Jis ištiesė ranką ir palietė sieną. Paviršiaus raštas žymiai skyrėsi nuo urvo sienų. Gal kas nors tyčia jį suformavo? Ne, Sugijama jautė, jog čia kas kita. Galiausiai nusprendė, jog labai galimas daiktas, jog kažkoks žmogus, kuris taip pat leidosi į šulinį, buvo purvu išsitepęs nugarą. Kai jis lipo žemyn, purvas kliudė kalkakmenio sieną ir įsitrynė.
Sugijama pajuto, kaip staigiai senka jo energija. Tikėjimas, jog į šį urvą joks žmogus nebuvo įkėlęs kojos, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis susigundė leistis į nutrūktgalvišką nuotykį. Būti antruoju - tai visiškai ne tas pat, kas būti pirmuoju. Vis dėlto nusprendęs, jog geriau sužinoti vėliau negu niekad, jis pasišaukė Sakakibarą. Vos balsas nuaidėjo, Sugijamai ant veido pasipylė smulkių akmenukų kruša. Jis kaip mat prisispaudė prie sienos. Kai tik akmenukai liovėsi kritę, Sugijama pažvelgė aukštyn ir išvydo įspraustą į mėlymą kombinezoną Sakakibaros povyzą, drimblinėjančią prie šulinio krašto. Galiausiai jis užtvėrė visą vaizdą, ketindamas leistis žemyn.
- Klausyk, Sakakibara! - dar garsiau suriko Sugijama.
- Laikykis, aš tuoj ateinu!
Degdamas iš nekantrumo, Sakakibara pirmiausia sukišo į šulinį kojas.
- Ne, nešdinkis iš ten!
Ginčas dėl to, kuris iš jų lipa į viršų ar leidžiasi žemyn, tęsėsi keletą sekundžių. Po staigaus smulkių akmenų lietaus kaipmat sekė garsus trenksmas, trumpas riksmas ir siaubingas traiškomo kaulo garsas. Akmenų kruša liovėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Apatinė Sakakibaros kūno dalis užtvėrė šulinio angą, todėl Sugijama negalėjo įvertinti nelaimės, kuri ką tik ištiko draugą, mastų.
- Kas ten vyksta?
Sugijamos balsas ėmė drebėti, nes jis instinktyviai pajuto, jog nutiko kažkas labai baisaus. Sakakibara nieko neatsakė, tačiau tamsą persmelkė trumpa aimana.
Sugijama palypėjo aukštyn, kol ant galvos pajuto Sakakibaros kojas. Jis nukreipė žibintuvėlio šviesą aukštyn, plyšio tarp Sakakibaros juosmens ir šulinio sienos link. Tai ką jis išvydo, sukėlė šoką. Šulinio angos nebeliko. Ją užvertė riedulys.
Nustėręs Sugijama juto, kaip ima svaigti galva. Tačiau vyriškis nepasidavė svaiguliui ir įstengė išsilaikyti ant kojų. Atgavęs savitvardą, jis iškart pasigailėjo, kad jiedu kaip reikiant neįtvirtino to akmens. Po kiekvienos žvyro nuošliaužos riedulys, spaudžiamas savo svorio, šiek tiek pasvirdavo, kol galiausiai nuriedėjo į buvusią vietą ir sutraiškė Sakakibarai galvą. Tai buvo pernelyg žiauri bausmė žmogui, kuris apleido savo postą. Tačiau Sugijama vis tiek nenumaldomai troško iškeikti Sakakibarą už kvailumą.
Žibintuvėlio spindulys ištraukė iš tamsos kraupiai boluojantį Sakakibaros smakrą, po kuriuo pūpsojo nenatūraliai įsitempusios kaklo sausgyslės. Jo galva buvo įsprausta tarp šulinio sienos ir riedulio krašto. Taip, kad Sugijama nematė bičiulio veido aukščiau nosies. Kurį laiką Sugijama paprasčiausiai spoksojo negalėdamas patikėti. Kojos drebėjo ir sukilo šleikštulys.
- Ar tu gyvas? - jis norėjo ištarti šiuos žodžius, tačiau jie taip ir neprasiveržė iš perdžiūvusios gerklės.
Tačiau realybė buvo kaip ant delno. Dabar joks žodžių srautas nepakeis padėties. Per pertemptą kaklą sruvo gausūs kraujo upeliai. Sugijama jau ketino pačiupinėti Sakakibaros kojas, kad įsitikintų, ar jis dar gyvas, tačiau staiga draugo kūnas išsirietė atgal ir ėmė tirtėti konvulsijose. Judesiai buvo pernelyg mėšlungiški, kad reikštų ką kita ne agoniją. Sugijama neįstengė atitraukti akių nuo šio siaubingo reginio. Jį krėtė drebulys, o burnoje pajuto tulžies skonį.
Dabar jau aišku kaip dieną, jog jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Lyg būtum įstrigęs kanalizacijos šulinyje, kurio dangtis sveria toną. Sugijama pakliuvo į spąstus lyg žiurkė.
Jam atrodė, kad šiame patamsyje praleido žymiai daugiau nei dvi dienas. Pirmas kelias valandas po įkalinimo jis kepurnėjosi tai šen, tai ten, mėgindamas rasti išėjimą, ir taip sugaišo daug laiko ir išeikvojo jėgų. Dabar, praleidęs spąstuose jau keturiasdešimt aštuonias valandas, jis susitaikė su mintim, kad nebeliko nieko kita - yra tik dvi išeitys. Vien tik dvi išeitys. Bėda ta, kad jis niekaip negalėjo apsispręsti, kurią pasirinkti. Žinoma, jam buvo toptelėjusi mintis pamėginti nustumti tą riedulį nuo šulinio angos. Tačiau vyriškis jau kartą mėgino jį pajudinti ir žinojo, koks akmens svoris. Prireikė visų judveijų su Sakakibara pastangų, kad bent kiek jį pastumtų. Būdamas šulinyje, jis niekaip neįstengtų nuridenti akmens. Visų pirma, čia nėra atramos kojoms. Be to, ties šulinio anga tabalavo Sakakibaros lavonas su įstrigusia galva. Tad vietos kitam žmogui ten paprasčiausiai nebeliko. Lavonas trukdė pasiekti riedulį, o Sugijama neturėjo drąsos ištraukti pamažu vėstantį Sakakibaros kūną iš tarpo tarp akmens ir šulinio sienos.
Atsisakęs minties išlipti lauk šuliniu, Sugijama nusprendė sutelkti dėmesį kita linkme ir nusileido žemyn. Ten jo laukė staigmena. Urvo vidus pasirodė esąs toks painus, jog pilnai galėjo būti pavadintas tikru labirintu. Bet juk turėtų būti kitas kelias. Ir Sugijama mėgino jį rasti, tačiau galiausiai atsidūrė beveik kilometro ilgio koridoriuje. Nužulnus urvo dugnas buvo apsemtas vandens. Sugijama suprato atsidūręs prie požeminio ežero. Kad ir kokį kelią jis pasirinkdavo, jis vis vien atvesdavo prie ežero. Veltui jis apieškojo kiekvieną kampelį ežero pakrantėje, vildamasis rasti tunelį į kitą salę. Sugijama pakliuvo į spąstus.
Per pastarąsias dešimt valandų jis įjungė žibintuvėlį ant šalmo tik kartą, kai norėjo pažiūrėti į laikrodį. Nors turėjo du žibintuvėlius, jau seniai naudojosi atsarginiu, tad nenorėjo veltui eikvoti jo energijos.
Buvo antradienio popietė. Pusė šešių. Paprastai tokiu laiku jis jau ruošdavosi iš darbo važiuoti namo. Pats sau sugalvojo taisyklę vakarieniauti drauge su šeima bent tris kartus per savaitę. Vos tik Sugijama praverdavo laukujes namų duris, jo pasitikti atbėgdavo sūnus Tekehikas. Vyriškiui patikdavo klausytis sūnaus tariamų žodžių, kurių šis naujai buvo išmokęs. Kai jis pakeldavo sūnų ant rankų, berniukas užsikirsdamas imdavo pasakoti tėčiui apie viską, kas tądien buvo nutikę. Tokios akimirkos suteikdavo Sugijamai nusiraminimą ir paguodą. Noras mėgautis šiomis akimirkomis suteikdavo jam energijos skubiai užbaigti darbus, kad galėtų kuo greičiau grįžti namo.
Sugijama prisiminė, jog žmona buvo prašiusi atnešti iš sandėliuko žibalinį šildytuvą. Jis buvo nukišęs tą griozdą į patį sandėliuko galą, todėl žmona viena pati tikrai jo neiškrapštys. Greitai spustels šaltukas, tad dabar jam ramybės nedavė mintis, jog žmona ir sūnelis bus priversti šalti. Tas šildytuvas buvo vienintelis, kurį jie turėjo. Sugijama galvojo tik apie jį. Apgailestavo, kad neatnešė jo į namus dar prieš išvažiuodamas sekmadienio rytą. Urve buvo šalta, nors čia ištisus metus turėjo laikytis vienoda temperatūra. Toje vietoje, kur jis atisdūrė, buvo mažiau nei dešimt laipsnių šilumos. Nors atrodė keista, jog patekęs į tokią keblią padėtį žmogus jaudinasi dėl kitų, Sugijamai tai buvo savaime suprantamas dalykas.
Jis būtinai turėjo išsikapstyti. Tą būtinybę dar labiau kurstė nenumaldomas troškimas grįžti pas šeimą. Jis dar kartą apsvarstė visas įmanomas galimybes. Žinojo, kad jau ne kartą jas pergalvojo, tačiau visuomet yra tikimybė, jog kažką pražiūrėjo.
Prieš kelionę, berods šeštadienio rytą, jis pasakė šeimai, kad ketina vykti į „nedidelį žygį po kalnus". Apie urvų tyrinėjimus jis nė žodžiu neužsiminė. Sakakibara atvažiavo jo paimti ir jiedu nusigavo iki pat pamiškės kelio Siraivos kalno papėdėje. Ten jie pasistatė automobilį ir pėsti ėjo gerus penkis ar šešis kilometrus kaimo vietovėmis, kol surado įėjimą į urvą. Sugijama nežinojo, ar Sakakibara sakė kam nors, kur išvykstąs. Vargu bau. Šiaip ar taip, bičiulis gyveno vienas ir neturėjo kam pasakyti. Juk jie neplanavo apžiūrinėti urvų. Pradinis tikslas buvo paprasčiausias žygis po kalnus ir naujų urvų paieška.
Atsižvelgiant į tai, kad žmona yra linkusi nerimauti dėl paprasčiausių menkniekių, dabar jai tikrai ne pyragai. Žinoma, ji prisigalvojo pačių baisiausių dalykų ir seniai paskambino į policiją. Tik kaip toji policija jų ieškos? Vienintelė likusi paguoda - šalikelėje paliktas automobilis. Nors vargu, ar policija bent jį suras. Tarkime, jie surado automobilį. Kokia tikimybė, kad čia pasirodys gelbėjimo būriai? Jokios. Šis klintinis urvas nebuvo pažymėtas jokiame žemėlapyje. Niekas net neįtarė apie jo buvimą.
Teko pripažinti, jog tikimybė sulaukti pagalbos iš išorės yra labai menka. Vienintelis pasirinkimas - surasti išėjimą.
Sugijama galėjo sėdėti ir laukti gelbėtojų komandos, arba sugalvoti būdą, kaip pačiam iš čia išsikrapštyti. Kitaip tariant, jis turėjo vieną tikrą išeitį. Tačiau bet koks mėginimas pasprukti iš spąstų reikalavo neįsivaizduojamos drąsos. Ypatingos drąsos.
Jeigu ne tie pėdsakai, kuriuos jis atrado ant šulinio sienų, Sugijama nebūtų pagalvojęs apie išsigelbėjimą.
Atidžiau patyrinėjęs kitas urvo dalis, jis taip pat aptiko pėdsakų. Kybantys virš ežero stalaktitai labai priminė varveklius, tačiau jų galiukai atrodė nulaužyti. O vandenyje pūpsančio akmens paviršius buvo nubrauktas, tarsi prisilietus kažkieno kūnui. Panašios žalos pėdsakų jis pastebėjo įvairiausiose urvo vietose. Sugijama sumojo, kad tikriausiai urvo ramybę sudrumstė speleologų klubo būrys. Tačiau jam neteko matyti jokių įrašų apie šio urvo atradimą. Speleologų klubai nuolat keičiasi informacija. Žinia apie naujo urvo atradimą Kanto rajone būtų buvęs didžiulis įvykis.
Jeigu urve žmonės nesilankė, tuomet čia pasidarbavo koks nors gyvūnas. Toptelėjo mintis, jog stambus gyvulys galėjo įkristi į urvą ir pradėti po jį patrakusiai blaškytis. Vos taip pagalvojęs, Sugijama pliaukštelėjo sau per kelį. Juk šulinio anga buvo užversta rieduliu. Vadinasi, tas gyvulys pateko į urvą kitu keliu. Tačiau vyriškis net neįsivaizdavo, kur galėtų būti tas kelias. Slaptas įėjimas tikrai kažkur yra. Bėda ta, kad Sugijama jį pražiūrėjo.
Jis apieškojo visą urvo teritoriją. Viskas veltui. Jokio plyšio jis nerado. Jis jau nebežinojo, kaip paaiškinti tuos kažkieno veiklos pėdsakus.
Išjungęs žibintuvėlį ant šalmo, vyriškis pasinėrė į gilius apmąstymus. Atsidūręs giliausioje tamsoje, jis susikaupė ir susimąstė. Urvas neskendėjo visiškoje tyloje. Čia nuolat aidėjo lašančio vandens garsai. Lašai tekėjo stalaktitais, nutįsusiais nuo salės lubų, ir tiškėjo į požeminį ežerą. Sugijamai atrodė, kad net tamsoje jis regi krentančių lašų sukeltus ratilus vandens paviršiuje. Garsas plėtojo mintį apie vandenį, kol Sugijama suvokė, jog būtent vanduo ir yra atsakymas į šią mįslę. Juk gali būti, kad vanduo į ežerą įteka pro dugną. O ką tai reiškia? Jis atsegė kuprinę ir išsitraukė fotoaparato objektyvo dangtelį. Tada Sugijama padėjo jį ant vandens. Dangtelis ėmė plaukti iš dešinės į kairę. Tuomet Sugijama nunešė jį į kitą vietą ir vėl paleido vandens paviršiumi. Dangtelis plaukė ta pačia kryptimi. Kad ir kur jis paleisdavo dangtelį, šis vis tiek plaukė iš dešinės į kairę. Ežero dugnu ėjo srovė. Dar daugiau - toji srovė buvo pakankamai stipri. Pagaliau Sugijama suvokė, jog tai, ką jis manė esant požeminiu ežeru, iš tiesų buvo požeminė upė.
Nuo lapkričio mėnesio per Kanto rajoną praūžė du taifūnai, sukeldami siaubingas liūtis. Todėl požeminio vandens lygis buvo aukštesnis nei įprasta, ir kelias, vedantis iš urvo, tikriausiai atsidūrė po vandeniu. Kadangi vanduo tekėjo iš dešinės į kairę, jis nusprendė, jog kažkur giliai kairėje pusėje turėtų būti tunelis, kuriuo vanduo išteka į išorinį pasaulį. Srovė nebūtų tokia stipri, jeigu vanduo nerastų didokos ertmės ištekėti.
Kuo ilgiau Sugijama apie tai mąstė, tuo labiau tikėjo, jog po vandeniu slypi tunelis. Viskas puiku, tačiau stigo mažos smulkmenos: reikėjo surasti būdą, kaip iš čia išsikapstyti. Jis surado kelią, bet negalėjo juo paprasčiausiai išeiti.
Sugijama dar nesukaupė tiek drąsos, kad žengtų pirmą žingsnį. Jeigu jis pasiryš, kelio atgal nebebus. Be to, jis nežinojo, kas jo laukia toje kelionėje.
Koks nenusakomas džiaugsmas apims, kai jis pagliau išvys dienos šviesą! Kai jis vaikščiojo kalno šlaitu, pastebėjo, jog upė, vingiuojanti rytinėje kalno papėdėje, staiga kažkur pradingo. Pagal Sugijamos kompasą, rytai buvo kairėje. Piršosi gana tvirta išvada, jog požeminis vanduo įteka į upę rytinėje pusėje. Įžengę į urvą, jie visą laiką ėjo į rytus, vadinasi, gali būti, jog jis dabar yra netoli angos, iš kurios vanduo išteka.
It pašėlęs jis mėgino įsivaizduoti šviesos spindesį, kuris apžlibins vos išėjus iš šio akmeninio kalėjimo. Tik piešdamas mintyse spinduliuojančios šviesos vaizdus ir jos teikiamą džiaugsmą, Sugijama galėjo pažadinti savyje drąsą. Tačiau nutiko visiškai priešingai, nei jis tikėjosi. Kuo labiau didėjo troškimas pabėgti iš urvo, tuos stipriau gniaužė baimė, jog jis gali visko netekti taip ir nepasiekęs galo.
Sugijama buvo puikus naras. Jis įstengtų nerti į tamsius vandenis ir nusigauti iki sifono. Oda justų vandenį, o kryptį nustatytų pagal srovę. Tačiau jis nežinojo, koks sifono ilgis. Kartą pasidavęs srovės tėkmei, atgal nebesugrįši. Jeigu jis nesurastų išėjimo, nebeparplauktų į urvą. Jeigu pritrūks oro nepasiekęs angos, atgal nebesugrįš. Net jeigu jis suras angą, neaišku, ar ji bus tokia plati, kad pralįstų žmogus. Įsivaizduokite, kokia tai būtų kraupi agonija: blaškytis prie nedidelio plyšio ir iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą. Tą paskutinę akimirką jis užtrokš pačiose baisiausiose kančiose, kokias tik gali patirti žmogus. Beprasmiškumo, sielvarto, nevilties ir kūno agonija...
Jeigu liktų čia ir tiesiog lauktų, išvengtų tų kančių. Lauktų? Ko lauktų? Prieš keletą metų įvyko nelaimė, per kurią speleologą išgelbėjo prabėgus keturioms dienoms po jo dingimo Okinavos klintiniuose urvuose. Berods tas vyrukas pametė žibintuvėlį ir pasiklydo. Tačiau gelbėtojai žinojo, kokius urvus jis tyrinėjo. Be to, ieškoti jiems padėjo ir vietos speleologas. Netgi tuomet prireikė keturių dienų, kol jį išgelbėjo.
Sugijama mąstė, kuri iš dviejų išeičių užtikrintų didesnę išgyvenimo galimybę. Vargu ar verta tikėtis, kad per artimiausias kelias dienas jis sulauks gelbėtojų būrio. Turbūt geresnis pasirinkimas būtų nerti ir ieškoti išėjimo. Tik ar jis pasirengęs drąsiai pasitikti kančias, kurios galbūt laukia kelyje...
Prabėgo dar dvi dienos. Akmeniniuose spąstuose jis išbuvo jau keturias paras.
Daugiau abejoti jis nebegalėjo: reikėjo veikti dabar arba niekad. Per tas keturias dienas jis suvalgė viso labo dėžutę sausainių, kurių visuomet įsimesdavo atsargai į kuprinę. Teisybė, ištvermingumo jam stigo, tačiau jėgų nerti tikrai užteks. Žinoma, jeigu jis ilgiau nedels. Dar kelios dienos ir jėgos ims smarkiai sekti, todėl nebereikės nieko spręsti. Liks vienintelė išeitis: lėta, bet skausminga mirtis. Ir jokios galimybės išsigelbėti.
Mąstydamas apie nugyventus trisdešimt metų, Sugijama klausė savęs, ar tie metai buvo laimingi. Juk dabar gyvybės siūlas galėjo nutrūkti bet kurią akimirką. Kad ir kaip norėjo pasidžiaugti atseikėtais metais, jautė tik pyktį, kad nugyveno juos taip nerūpestingai. Jis dar tiek daug norėjo nuveikti. Ūgtelėjus Tekehikui, juodu drauge leistųsi į nuostabų nuotykių pasaulį. Jis taip troško išmokyti sūnelį daugybės dalykų. Sugijama vylėsi įdiegti jam gyvenimo išminties, kurią pats sukaupė. Berniukas pasinaudos tėvo patirties žiniomis ir galės gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Vėliau jis papildys tas žinias nuosavomis ir perduos kitai kartai. Sugijamai šie dalykai ir buvo tikroji gyvenimo prasmė. Jį taip pat kamavo nerimas dėl žmonos ir vaikelio, kurio ji laukėsi. Tačiau dabar teks pamiršti šiuos rūpesčius, nors galva knibždėte knibžda nuo nebaigtų reikalų: draudimo mokėjimas, paskola, tėvų priežiūra ir t.t. Be to, jis norėjo palikti sūnui testamentą.
Blėstančioje šalmo žibintuvėlio šviesoje jis ėmė rašyti kitoje atšviesto žemėlapio pusėje, kuri buvo tuščia. Rodės, jog gerai apmąsto kiekvieną raidę ar sakinį, o tik tada užrašo. Baigęs laišką, susuko jį ir įdėjo į fotojuostos dėžutę, kurią apvyniojo lipnia juosta. Tada įkišo ją į vandeniui atsparų maišelį, ant kurio užrašė savo vardą, pavardę ir namų adresą. Užklijavo maišelį ir dėl viso pikta patikrino jį vandenyje. Paaškėjo, kad paketas pakankamai plūdrus ir visiškai neperšlampa. Sugijama norėjo apsidrausti, jeigu kartais nutiktų taip, jog išėjimo anga bus per siaura. Tuomet jis paleis pasroviui laišką savo šeimai. Jis žinojo, jog laiškas pateks į išorę tik tuomet, jeigu jis staigiai paleis jį prie pat sifono angos. Net jeigu jam pavyktų įstumti paketą į sifoną, plūdrus paketas bet kurią akimirką galėjo užkliūti už vieno iš daugybės stalaktitų, kybančių pakeliui.
Laiško rašymas sustiprino Sugijamos ryžtą. Reikėjo patikėti, kad dar yra viena galimybė. Geriausiu atveju jis galėtų nuplaukti penkiasdešimt metrų po vandeniu, neiškildamas į paviršių. Padedamas srovės, jis galbūt netgi įveiktų didesnį nuotolį. Kad apsisaugotų nuo kyšančių stalaktitų, teks dėvėti šalmą, kombinezoną ir netgi batus.
Įjungęs žibintuvėlį, Sugijama padėjo jį ant gretimo akmens ir atgręžė į kairę požeminio ežero pusę. Šviesa nepaliaujamai mirkčiojo, tarsi bet kurią akimirką ketintų užgesti. Jis ėmė palaipsniui leistis į vandenį. Palaukė, kol pripras prie šalčio, tada panardino visą kūną. Nuplaukęs į kairį ežero kraštą, jis uždėjo ranką ant uolos atbrailos ir iškišo galvą virš vandens, kad suderintų kvėpavimą. Žibintuvėlis, paliktas ant akmens, beveik užgeso. Sugijama keletą kartų giliai įkvėpė ir pripildė plaučius oro. Dėžutę su laišku jis užsikišo už diržo taip, kad tikrai jo nepamestų. Jis patapšnojo diržą norėdamas įsitikinti, jog laiškas vis dar ten. Kaip tik tą akimirką žibintuvėlis užgeso.
Tarsi gavęs ženklą, Sugijama ėmė nerti gilyn ties uolos atbraila. Maždaug dviejų metrų gylyje srovė tapo dar smarkesnė. Ji puolė vyriškio veidą ir vos nenuplėšė šalmo. Tąsyk Sugijama apgraibomis aptiko angą į sifoną. Aplink vanduo plūdo į vidų. Viskas taip, kaip Sugijama spėjo. Įgavęs daugiau jėgų, jis patikėjo savo likimą srovei.
1995 m. vasara
Dvylikos žmonių grupė įsirengė bazinę stovyklą ant nuolaidaus šlaito priešais įėjimą į urvą. Jie priklausė Valstybinio universiteto Tyrinėtojų klubui, kuriam vadovavo Tekehikas Sugijama.
Nors keliautojai labai kruopščiai rinkosi vietą palapinėms paunksmėje, jau trečią valandą popiet jos maudėsi tiesioginiuose kepinančios saulės spinduliuose. Prakaito išpiltais veidais klubo nariai užsikrovė įrangą ant pečių. Jie nešė ne vien speleologinę, bet ir visą nardimui reikalingą įrangą. Svoris tikrai nemenkas. Automobilius pasistatė laisvame žemės plote netoli kalno papėdės, nusileidus maždaug du kilometrus į pakalnę nuo stovyklos. Kiekvienam klubo nariui prireikė suvaikščioti dukart, kad užsineštų į viršų abu įrangos komplektus.
Cikados čirpė taip garsiai, kad ramiai susikalbėti buvo neįmanoma. Todėl speleologai visą energiją skyrė bazinės stovyklos įrengimui, o ne pokalbiams. Pasiruošimo darbai vyko sparčiau nei buvo numatyta. Tekehikas patenkintas nusišypsojo, kai pamatė, kaip spėriai dirba klubo nariai. Padėjęs ant žemės reikmenis, kuriuos nešė, jis truputį ištiesė nugarą ir pailsėjo.
Tiesiai prieš juos žiojėjo klintinio urvo anga. Įėjimas buvo praplatintas ir jau nė kiek nepanašėjo į tą, kurį atrado jo tėvas prieš du dešimtmečius. Tačiau neperregima tamsa, slypinti urvo gilumoje, išliko tokia pati, kokią ją išvydo tėvas. Tekehikui šis urvas buvo tarsi vieta, kurią anksčiau ar vėliau lemta aplankyti.
Šiuos tėvo atrastus urvus, gavusius įspūdingą Baltojo akmens urvų pavadinimą, nuolat lankė tuntai speleologų grupių. Kol staiga pernai buvo nuspręsta paversti urvus turistinių pramogų kompleksu. Projektą globojo vietos gyvenvietės administracija. Tačiau labai greitai visi planai sužlugo. Projektui prieštaravo gamtos apsaugos organizacijos. Be to, naujų kelių tiesimas ir kitos turizmo infrastruktūros sukūrimas reikalavo milžiniškų investicijų, todėl urvai liko nepaliesti. Paprastiems gyventojams buvo draudžiama landžioti po urvus. Rajono miškų urėdija išduodavo leidimus tik speleologų grupėms.
Nuo Tekehiko namų iki urvo tebuvo trys valandos kelio automobiliu. Jis galėjo atvažiuoti kada panorėjęs. Nestokojo ir draugų specialistų, galėjo nerti į tą sifoną, kuriame žuvo jo tėvas, kada tik šaus į galvą.
Tačiau Tekehikas tyčia atidėliojo šią kelionę. Visą sąmoningą gyvenimą jis neprisiminė dienos, kada nebūtų įsivaizdavęs to požeminio ežero. Regėdavo jį net sapnuose. Liovėsi skaičiavęs, kiek kartų vidury nakties nubusdavo išpiltas šalto prakaito, gaudydamas orą, nes sapne jį pasiglemždavo vanduo ir tamsa.
Dabartinis jo gyvenimas tekėjo ramia vaga, be ypatingų sukrėtimų. Vaikinas pamanė, jog atėjo laikas. Pasibaigus vasaros atostogoms teks nutraukti aktyvią speleologinę veiklą klube ir atsidėti diplominio darbo rašymui, o tada susirasti darbą. Ateinančiais metais jis išties bus užsiėmęs, dirbantis visuomenės narys. Jis jautė, jog aplankyti tą urvą jis privalo dabar arba niekada.
Tekehikui buvo ką tik sukakę treji metai, kai jo tėvo kūną ištraukė iš požeminio ežero dugno. Tokio amžiaus vaikai net nesuvokia mirties prasmės. Tas raumeningas, gyvybės kupinas kūnas, kurį jis kasdien apkabindavo, staiga ėmė ir pradingo. Berniuką apėmė jausmas, jog pranyko kažkas labai artima.
Praėjus pusei metų po tragedijos, kuri urvuose nutiko dviem vyrams, vietos speleologų komanda atsitiktinai aptiko Tekehiko tėvo bičiulio Sakakibaros lavoną. Netrukus po šio šiurpaus radinio, tyrinėdami požeminį ežerą, jie aptiko ir jo tėvo kūną. Šitaip buvo įminta mįslė apie du vyriškius, kurie dingo prieš šešis mėnesius. Nors tyrinėtojai ir nustūmė riedulį nuo šulinio angos, yrantis Sakakibaros kūnas vis vien liko kaboti kur kabojęs. Kai nukreipė žibintuvėlius į Sakakibaros lavoną, jie apstulbo išvydę sukalkėjusį sutraiškytos kaukolės pakaušį, kuris jau buvo suaugęs su sienos kalkakmeniu.
Policija paaiškino mamai, kad tėvas pasirinko tokią mirtį „dėl laikino proto aptemimo, kurį sukėlė ilgas buvimas tamsoje".
Policija norėjo įteigti, kad jo tėvui tiek pasimaišė protas, kad vargšelis nusiskandino ežere. Matyt, savižudybės pakankamai dažnas reiškinys tarp ilgą laiką išbuvusių negyvenamoje saloje ar nublokštų į atvirą jūrą. Tačiau Tekehiko mama atsisakė priimti policijos išvadas, nors nebuvo jokios prasmės prieštarauti. Ji šitaip pasielgė vedama labiau asmeninių paskatų. Teisybė, ji atkakliai tvirtino, kad vyras buvo ne toks žmogus, kuris supanikuotų atsidūręs keblioje padėtyje. Ji žymiai geriau nei kiti išmanė savo vyro psichologiją.
Klubo nariai baigė visus pasiruošimo darbus kitą rytą, apie vienuoliktą valandą. Tekehikas ir dar penki nariai ners pirmieji, o kiti šeši lauks apsirengę. Visi komandos nariai, skaičiuojant ir dvi moteris, buvo atestuoti narai ir turėjo didžiulę nardymo jūroje patirtį. Tačiau tik trys galėjo pasigirti nardę sifonuose. Taigi būrio vado Takehiko priedermė buvo supažindinti kitus devynis speleologus su nardymo urvuose paslaptimis.
Kruopščiai patikrinę, ar visa įranga veikia tinkamai, šeši narai išsirikiavo ant požeminio ežero kranto. Tekehikas dar kartą išdėstė svarbiausius dalykus, kurių dera paisyti:
- Kiek įmanydami, venkite naudotis plaukmenimis. Jeigu sujudinsite nuogrimzdas, nieko nebematysite. Jeigu supanikuosite ir mėginsite iškilti į paviršių, prisiminkite, kad jokio paviršiaus nėra. Vienintelė išeitis - nepasiduoti panikai. Ar supratote? Kas benutiktų, nepasiduokite panikai. Visuomet išlikite ramūs. Netgi atsidūrę kritinėje situacijoje. Aišku?
Pritariamai linktelėję, kiti narai ramiausiai įsikišo į burnas stabilizatorių kandiklius. Be žibintuvėlių, pritvirtintų prie šalmų, visi turėjo galingus prožektorius. Visi narai tolygiu atstumu buvo surišti vieni su kitu gelbėjimo virve. Jie netvirtino oro balionų ant nugaros, kad prireikus galėtų prisisegti juos ant krūtinės. Paslankūs oro balionai leis nevaržomai judėti tokioje palyginus ankštoje erdvėje.
Urvo vidus neatpažįstamai pasikeitė. Narų įjungtų dvidešimties su viršum prožektorių spinduliai atsispindėjo ežero paviršiuje ir apšvietė urvo sienas. Jie pasirūpino tokia daugybe įrangos ir žibintų, kad dabar stovėjo apakinti tos šviesos. Tekehiko tėvas neturėjo tokios įrangos nerdamas į sifoną. Jeigu jis dabar juos pamatytų, tikriausiai šypteltų dėl perdėtos reikmenų gausos.
Liūčių sezonas užsitęsė, todėl ežero vandens lygis buvo ženkliai pakilęs. Tekehikas ramiai panėrė į gausius ežero vandenis, vesdamas paskui save kitus klubo narius.
Vos panėręs, vaikinas iškart aptiko įėjimą į sifoną kairėje urvo sienoje. Jo plotis siekė beveik metrą. Jis pastebėjo, kaip nesuskaičiuojama daugybė burbuliukų juda angos link, o ši juos įtraukia. Vadinasi, sifonas turi ir išėjimo angą. Norėdamas dar kartą išgyventi tai, ką patyrė tėvas, Tekehikas suaikė kvėpavimą ir leidosi nešamas srovės link sifono angos, kuri labai panašėjo į siaubingos pabaisos vidurius.
Pašvietęs povandeniniu prožektoriumi pirmyn, vaikinas pamatė, kad dėl kybančių stalaktitų koridorius tapo nepaprastai siauras ir beveik nepraeinamas. Srovės jėga buvo pakankama, kad stumtų Tekehiką tolyn. Tačiau atsidavęs jos malonei, jis netrukus susidurtų su kyšančiu kalkakmenio luitu. Paaiškėjo, jog norint išvengti virš galvos atsikišusių stalaktitų ir šonus badančių briaunų, reikalingi išties nemenki įgūdžiai. Judėti pirmyn jis galėjo tik karštligiškai skrosdamas vandenį rankomis ir energingai judindamas plaukmenis. Netgi matant, kas laukia priekyje, praktiškai neįmanoma išvengti susidūrimo su stalaktitais.
Tekehikas palengva užsimerkė, kad geriau įsivaizduotų, ką patyrė jo tėvas. Tačiau vos nuleidęs vokus, jis buvo priverstas tučtuojau atsimerkti. Mat dėl lakios vaizduotės stalaktitai virto milžiniškais durklais ir jį apėmė nenumaldoma baimė. Nesvarbu, kiek sykių jis mėgino vėl užsimerkti - gresinčio pavojaus nuojauta kaipmat atplėšdavo akių vokus.
Tekehikas suprato, jog tėvas tikrai negalėjo praplaukti šio sifono nesusižeidęs. Tikriausiai jo rankoms ir galvai teko nesibaigiančių draskymų ir brozdinimų kruša. Kai Tekehikas pamėgino įsivaizduoti tėvą, atkakliai plaukiantį pirmyn visiškoje tamsoje, negalintį įkvėpti oro ir pasruvusį kraujais nuo plėštinių žaizdų, jį užplūdo tokie stiprūs jausmai, kad vaikinas išnaudojo visą plaučiuose buvusį orą.
Jis jau beveik palaidojo viltį nusigauti toliau neįkvėpęs, tačiau pastebėjo, kad staiga tunelis praplatėjo, tarsi norėdamas visą vandenį kažkur išlieti. Pažvelgęs į viršų jis pamatė kažką panašaus į ratilus vandens paviršiuje. Atrodė, kad tarp tunelio lubų ir vandens atsivėrė laisva erdvė. Tekehikas iškilo į paviršių ir įkvėpė oro per kandiklį. Jis buvo tikras, jog tėvas irgi buvo čia iškilęs pripildyti plaučius oro.
Vaikinas ėmė svarstyti, kaip apibūdintų tą didingą vaizdą, kuris atsivėrė priešais jo akis. Nuo lengvai išlenktų lubų kybojo nesuskaičiuojama daugybė stalaktitų, taip primenančių paprasčiausius šiaudus. Kai kurie beveik siekė Tekehiko viršugalvį. Aštrūs tarsi krūva žemyn smingančių adatų. Daugumos ilgis siekė keletą metrų, tačiau Tekehiko tėvas negalėjo išvysti šio įspūdingo reginio.
Kiek tolėliau, priekyje, sifonas vėl susiaurėjo iki beveik tokio pat judėjimą ribojančio pločio. Oro tarpas tarp lubų ir vandens pranyko. Tekehikas nusprendė dar kartą sulaikyti kvėpavimą. Srovė ėmė tekėti kiek nuožulniau, todėl vandens tėkmė pagreitėjo. Tačiau vaikinas nemanė, jog dėl to reikėtų labai nerimauti. Pernelyg įsijautęs į ekstremalių sąlygų, į kurias buvo patekęs jo tėvas, atkartojimą, Tekehikas pamiršo tinkamai pasirūpinti savo saugumu. Srovė staiga žymiai sustiprėjo. Tekehikas net nespėjo mirktelti, kai jį įtraukė krioklys. Laimei, jis buvo nedidelis, tik kokių trijų metrų aukščio, tad Tekehikas apsivertė vandenyje tik dukart. Tačiau dėl to kūlversčio jis pametė prožektorių, kurį laikė rankoje, ir smarkiai susitrenkė nugarą į akmenį. Nešamas srovės, vaikinas ir toliau slydo tuneliu į priekį. Ilgiau nebeįstengė sulaikyti kvėpavimo ir jau ketino įkvėpti oro, kai staiga priešais iškilo daugiau nei trijų metrų aukščio kažkoks statmenas brūkšnys. Tekehikas prisispaudė nugara prie sifono sienos ir ėmė artintis. Tai buvo įtrūkimas uoloje. Jo plotis siekė maždaug dvylika centimetrų. Vanduo sruvo pro šį plyšį ir tekėjo laukan. Tai ir yra išėjimas! Pro vandens sluoksnį, ypatingai prisotintą burbuliukų, jis aiškiai regėjo vidun plūstančią blankią dienos šviesą. Ištekantis vanduo plyšio viduje mirgėjo tos šviesos atspindžiais. Prisispaudęs nugara prie uolos, nuo greta plūstančio vandens visas persikreipęs Tekehikas įkišo ranką į šviesos nutviekstą rėžį. Tikriausiai čia tėvas ištarė paskutinius žodžius.
Praėjus metams po tėvo mirties, į Sugijamų šeimą atkeliavo fotojuostos dėžutė, kurioje buvo atšviestas žemėlapis. Kitoje žemėlapio pusėje jie aptiko žodžius, liudijančius apie paskutinį tėvo žygį. Tai buvo laiškas nuo tėvo, tikriausiai parašytas prieš pat mirtį.
Neliko jokių abejonių, kad vanduo jungė šį požeminį ežerą su Tokijo įlanka. Iš pradžių vanduo tekėjo į upelį, kuris, virtęs platesniu intaku, plūdo į Tamos upę, o ši savo ruožtu viską atiduodavo Tokijo įlankai. Kokia tikimybė, kad laiškas, iškeliavęs tokiu keliu, pasieks adresatą? Jokios. Tai, kas nutiko, prilygo stebuklui. Ir vis dėlto, tas didingas šviesos rėžis, įsiveržęs vidun pro plyšį, vertė tikėti tokiu stebuklu.
Laišką jie surado pašto dėžutėje. Jis buvo įdėtas į fotojuostos dėžutę. Siuntėjo vardo ir pavardės ant paketo nebuvo, todėl šeima negalėjo nustatyti, kas ir kada tą laišką rado. Jie tik įsivaizdavo, kad tai galėjo būti koks nors Okutamos apylinkių gyventojas; arba laiškas įstrigo žvejo, plaukiojančio jūros ruože ties Tamos žiotimis, tinkluose. Kad ir kas būtų radėjas, vyras ar moteris, jis išėmė iš dėžutės raštelį, perskaitė jį ir suprato laiško svarbą šeimai, kuriai jis buvo skirtas. Jis arba ji nepatingėjo ir išsiuntė dėžutę Sugijamoms.
Laiškas skambėjo taip:
Mielas Tekehikai,
Netgi tuomet, kai suvokiame, jog išeities nebėra, kartais privalome veržtis pirmyn ir ją surasti, nors ir koks niūrus atrodytų ateities vaizdas.
Žinau, jog galiu tavimi pasikliauti. Rūpinkis mama ir vaikeliu, kuris ateis į šį pasaulį.
Tave mylintis tėvas.
Be jokios abejonės, laiškas rašytas tėvo ranka. Kiekviena raidė kruopščiai išvedžiota. Laiškas tapo įrodymu, jog tėvas buvo pasirengęs sutikti mirtį.
Paaiškėjo, kodėl tėvo kūną rado prie šio plyšio, žemiau požeminio ežero lygio. Žinodamas, kad neištrūks, tėvas vis dėlto ieškojo kelio ir panėrė į sifoną. Suvokdamas, kad toks bandymas gali baigtis visiška nesėkme, jis bent jau norėjo išsiųsti sūnui laišką, linkėdamas jam bebaimio ryžto siekiant išgyventi. Jis neparašė laiško žmonai. Adresavo jį sūnui - jis tuo laiku net nemokėjo skaityti, - norėdamas perduoti svarbią žinią.
Tas laiškas tapo Tekehikui neįkainojamos stiprybės šaltiniu. Jis vis jį skaitydavo ir skaitydavo. Kai gyvenime pristigdavo drąsos, jis prisimindavo tėvo žodžius ir sunkumus, kuriuos jis iš visų jėgų stengėsi įveikti. Su tėvu Tekehikas praleido tik pustrečių metų, ir vargiai beatsiminė tuos laikus. Tačiau tamsa, su kuria susidūrė tėvas, persekiojo Tekehiką sapnuose, ir šis duso iš baimės. Kaskart, nubudus po tokio sapno, jo ryžtas dar labiau sustiprėti tik augo. Kadangi turėjo laišką, gyvenime nieko nebebijojo.
Jis įkišo ranką į plyšį iki peties ir lėtai ją ištraukė. Jeigu kiaurymė būtų bent dvigubai platesnė, tėvo noras būtų išsipildęs. Jis būtų išėjęs į spinduliuojančią šviesą.
Tekehikas stengėsi įsidėmėti kiekvieną šios vietos smulkmeną, kad niekada nepamirštų. Ir mintyse jis ištarė: „Tėti, aš viską supratau".
Dėkojame leidėjams už sutikimą publikuoti šią Koji Suzuki novelę
iš rinkinio "Tamsus vanduo".