Ketvirtosios savaitės Raitazija

***

Nesvarbu, kur mes bebūtume: namie ar kelionėje, nelaimė mus visur susiranda. Ji tarsi cunamis užgriūna tokia pribloškiančia jėga, jog mums telieka su ja susitaikyti. Ji pakeičia mūsų įprastą dienos tvarką, darbo ritmą, net patį mastymą, vienu smūgiu išmušdama pagrindą iš po kojų... Nors kyla pagunda piktintis nelaime, iš to nėra jokios naudos.

Tai ne dievų prakeiksmas, ne bausmė, tai - natūralus reiškinys. Nelaimes sukelia jėgų sąveikos: žemės drebėjimus - gelmių slėgis, uraganus - vėjas ir lietus, o gaisrą - atsitiktinė kibirkštis. Tačiau gamtos reiškiniai negali atnešti tiek blogio, kiek jo sugebam susikurti patys.

Vadovaudamiesi civilizacijos įstatymais  ir remdamiesi neretai paviršutiniškais jausmais ar įsitikinimais, atsiribojam ar atsitraukiam net ir tais atvejais, kai siekiam meilės, draugystės ir bendravimo. Mes nuolat pralaimim užsispirdami netinkamu metu ar leisdami neapykantai ir pasipūtimui užtemdyti nuovoką. Mūsų susvetimėjimas yra pačių susikurtas.

Paradoksalu, kad visų problemų sprendimai taip pat slypi mumyse pačiuose. Jei sunkumai atsiranda dėl netikėto įvykių posūkio, kurį paskatinome patys, tuomet pasimokykime iš padarytos klaidos ir ieškokime galimybės ją ištaisyti.

Kelionės metu, kai speleologui tenkantys išbandymai viršija jo galimybes, sutelktos vidinės jėgos padeda išgyventi. Ne tik urvuose, bet ir įprastame gyvenime, kai mus ima draskyti prieštaringi jausmai, turime elgtis taip pat - pasinerti į savo vidinio urvo gelmę ir pasitelkti visas ten slypinčias jėgas, kad nugalėtume kliūtis. Jas įveikę, švęsdami pergalę, įgyjame daugiau pasitikėjimo ir galime lengviau spręsti kitas problemas. Tai dar vienas savęs tobulinimo būdas.

Kad ir kokia būtų nepakenčiama padėtis, ji negali tęstis amžinai. Natūrali įvykių eiga, kol nusistovi, visada blaškosi tarp priešybių, ir tas grįžimo prie pusiausvyros procesas yra gijimo esmė. Todėl nerkime į urvą stačia galva. Nenustokime savęs tobulinti, eikime pasitikti sunkumų ir kaupkime jėgas, kurias suteikia mums sėkmė.