Šeštosios savaitės Raitazija

Iš tikrųjų kartais, išsekinti kasdienių darbų, užmirštame, kad atgaiva mums be galo reikalinga. Nors ir negalime dažnai išvykti į urvus, būna dienų ir vietų, kur taip pat galime rasti šiek tiek ramumos neiškeliaujant iš savo šalies. Verta pasinaudoti pasitaikiusia proga pailsėti nuo šio šurmulingo pasaulio maišaties bei įtampos. Kartais ramybę rasime užtikę atokią vietelę - galbūt giraitę, žadančią slaptingą paguodą.

Štai braidome po pusnynus, tokia baltuma, tyluma, po balta našta nulinkusios eglių šakos, senos sukrypusios trobelės, pro langiukus smalsios akys:

- Kas čia tokie su dideliais maišais ant nugarų pėdina? Galėtų užsukti į svečius, prablaškytų snūduriuojančią kasdienybę...

Tyla tampa dar vertingesnė, kai išgirstame neužšąlančio šaltinėlio čiurlenimą, kurio, būdami pernelyg išsiblaškę, negirdėjome anksčiau.

Širdis džiaugiasi jaukia apsnigtų laukų ramybe ir tyla. Ir niekur nelekiančiais šviesiais žmonėm. Šunų lojimas šaltą žvaigždėtą naktį, iš toli girdimas per ploną palapinės audinį, palengva užleidžia vietą sapnams.

Pabuvę gamtos prieglobstyje, pailsėję dvasiškai ir užgrūdinę kūnus, pasvajoję, įgauname jėgų ir ryžto ruoštis sudėtingoms kelionėms į paslaptingiausias pasaulio vietas.