Septintosios savaitės Raitazija

Kai į mus srūva saulės šviesa, jos tyras spindėjimas toks skaistus, kad negalime išskirti nei detalių, nei atspalvių. Tik urvo tamsoje išsiskaidžiusi šviesa įgyja kitą prasmę. Tavo atneštas šviesos spindulėlis užgauna trapius helektitų sparnelius arba prasiskverbdamas per gipso kristalus išsiskaido į begalę mažyčių vaivorykščių. Visas požeminis pasaulis trykšta spalvomis, nes aibė paviršių išskaido šviesą į neaprėpiamą daugybę persipinančių atspalvių.

Keista, šviesa visai nebuvo reikalinga urvo susidarymui, šviesa reikalinga tik jo pažinimui. Susimąstome, kas atsitinka spalvingai pasakų karalystei, kai urvas, mums išėjus, paskęsta tamsoje? Kam buvo reikalingos spalvos negyvoje gamtoje, kai visi gyvūnai ir augalai, nuolat gyvenantys urvuose, tampa bespalviais? Jei ateini į urvą trumpam, tavo regėjimas pagerėja, jei visam laikui - netenki akių, kaip nereikalingo jutimo organo, bet vietoj to atsiranda kitos jutimo formos. Gal todėl speleologai, ilgiau pabuvę po žeme, pradeda vis mažiau pasitikėt savo akimis, o daugiau klausytis širdies balso.

Išlipusiems iš urvo daugiaspalvė šviesa vėl susilieja į vieną visumą. Urvų tyrinėtojai pasakoja apie stebuklingą akimirką, kai išeidami iš urvo pamato saulės šviesą. Tuo metu sąmonė neskubėdama, nenoriai vėl sugrįžta į realų pasaulį, visos spalvos išnyksta, lieka tik šviesumas, kuris talpina savyje visas spalvas, bet kartu neparodo jokios.