Kanjoningas

Kanjoningas – keliavimas kanjonais pritaikant įvairius praėjimo būdus: ėjimą, lipimą uolomis, leidimąsi virve, šokinėjimą, čiuožimą, plaukimą. Dažniausiai turimas omenyje techninis kanjoningas, kai naudojamasi virvėmis ir tam skirta įranga. Kanjoninge reikia turėti ir orientavimosi įgūdžių, nes dauguma kanjonų pradžių yra nepažymėtos, pasislėpusios miške ar kalnuose, atokiai nuo gyvenviečių.

Idealus kanjonas techniniam nusileidimui – palyginus siauras plyšys uolose, su daugybe aukštesnių ir žemesnių laiptelių ir krioklių. Kanjonai gali būti ir lengvi praėjimui, ir labai sudėtingi, tačiau šio sporto esmė ne sunkumuose: pagrindinės priežastys, kodėl žmonės juo užsiima - estetika, pramoga, aštrūs pojūčiai.

Kanjone galima ... 

   ... plaukti

   ... leistis virve

   ... šokinėti 

   ... čiuožti

 

Minimalūs reikalavimai norinčiam išbandyti kanjoningą:

• Būtina mokėti plaukti
• Saugos ir elgesio su virve (leidimosi, kilimo) pagrindai.
• Bazinės pirmos pagalbos žinios
• Mokėti rišti pagrindinius mazgus: aštuoniukę, devyniukę, ąsos mazgą, čiuptuką, UIAA ir keletą kitų.

Kanjoningui reikia gana daug įvairios įrangos (kurią galima išsinuomoti regionuose, kuriuose populiarus šis užsiėmimas):

• statinių virvių
• įrangos leidimuisi virve: apraišos, saugos ūsai su karabinais, nusileidimo įtaisas (dažniausiai naudojamas lapelis, kuriuo galima leistis dviguba virve)
• šalmų
• neopreninių (šlapio tipo) nardymo kostiumų ir kojinių.
  
• specialios avalynės, pirštinių
• specialių maišų (dažniausiai iš PVC, su ertmėmis vandeniui ištekėti)
• jei planuojate užsiimti šia pramoga su agentūra, gali prireikti sportinio draudimo.

Speleologai kanjonuose dažnai pritaiko urvuose naudojamą įrangą, apsiribodami tik nardymo kostiumų nuoma.

Pavojai

Kanjoningas gali būti pavojingas. Dažniausiai neįmanoma išlipti iš kanjono vidury maršruto ir vienintelis būdas išeiti – leistis kanjonu iki maršruto pabaigos. Paprastai kanjonai būna nuošaliose vietose atokiau nuo civilizacijos, todėl atsitikus nelaimei gali tekti laukti gelbėtojų kelias valandas ar net dienas.

Stipri srovė

Kanjonai su stipria vandens srove gali būti labai pavojingi, todėl juose būtina naudoti papildomas saugos virves. Povandeninės srovės, verpetai, sietuvos gali įtraukti ir nuskandinti.

Staigūs potvyniai

Netikėtos liūties metu palyginus ramiame ir sekliame kanjone vandens lygis gali staiga smarkiai pakilti ir rami kalnų upė staiga pavirsta riaumojančiu kriokliu. Jei į kanjoną subėga didelės teritorijos lietaus vandenys, potvynį sukėlusi liūtis gali prapliupti už kelių kilometrų ir kanjone esantys žmonės gali nė nežinoti apie ją.

Hipotermija ir hipertermija (atšalimas ir perkaitimas)

Atviruose dykumų kanjonuose egzistuoja pavojus perkaisti ar gauti saulės smūgį, todėl būtina nuolat  slėptis nuo saulės spindulių ir vėsintis vandenyje. Tačiau dažniausiai kanjonai būna giliame uolos plyšyje, nuolatiniame šešėlyje, o kalnų vanduo labai šaltas. Nardymo kostiumai (šlapio arba sauso tipo) padeda kurį laiką išvengti hipotermijos, tačiau labai ilgai mirkstant šaltame vandenyje arba pasirinkus netinkamo tipo kostiumą, žmogų gali ištikti bendras kūno atšalimas.

Duobės

Kartais krentantis krioklio vanduo žemiau esančioje uolienoje išmuša didelę apvalią duobę, pilną vandens. Šios duobės gali tapti tikrais spąstais – jos per gilios, kad ant jų dugno būtų galima atsistoti, o jų sienos pernelyg aukštos ir lygios, kad pavyktų lengvai iš jų išlipti. Egzistuoja keletas būdų, kaip išsikrapštyti iš tokių duobių: gali būti naudojami specialūs uolų kabliai, pritvirtinti prie ilgų karčių, arba specialūs sunkūs, perleidžiami per duobės kraštą, maišai su pritvirtintomis virvėmis.

Itin siauri praėjimai

Labai siauri praėjimai, ypač per siauri žmogui pralįsti, gali sukelti daug problemų. Norint juos praeiti, gali tekti aukštyn iki platesnės vietos lipti įsispyrus į sienas, be jokios apsaugos. Dažnai tokių praėjimų sienos būna labai grubios, jos trina ir gadina įrangą bei aprangą, gali skaudžiai nubrozdinti odą. Įstrigus tokiame praėjime, gelbėjimo darbai būtų gana sudėtingi.