LIETUVOS KARSTINIAI REIŠKINIAI
Lietuvoje smegduobių užregistruota daugiau nei 8500, o jos išsibarsčiusios didesnio nei 700 km2 ploto juostoje, besitęsiančioje nuo Latvijos pasienyje esančio Nemunėlio Radviliškio iki Vadaktų miestelio Panevėžio rajone. Pagal smegduobių kiekį viename kvadratiniame kilometre labiausiai sukarstėjęs yra Biržų rajonas. Čia viename kvadratiniame kilometre smegduobių priskaičiuojama nuo 20 iki 80. Kai kur (pvz. Karajimiškyje šalia Biržų, Ripeikiuose) viename kvadratiniame kilometre jų yra per 200 ir jos užima 30 ir daugiau procentų žemės paviršiaus. Pasvalyje ir jo apylinkėse smegduobių yra mažiau. Nors tarp Pasvalio pietvakarinio pakraščio ir Mūšos bei prie pietrytinio miesto pakraščio yra plotų, kuriuose viename kvadratiniame kilometre irgi priskaičiuojama nuo 20 iki 80 smegduobių, pats miestas yra mažo sukarstėjimo teritorijoje, kurios viename kvadratiniame kilometre smegduobių yra mažiau 20.
Biržų rajono savivaldybės svetainė
Lietuvos geotopų žemėlapis (jungtis neregistruotu vartotoju ir didinti žemėlapį, kol bus matomi geotopų pavadinimai)
Nuotraukos iš ekskursijos po Šiaurės Lietuvos karstinius reiškinius 2009 m. vasario mėn.
Didžiausi Lietuvos urvai:
- Žalsvasis šaltinis (20 m gylio) - giliausias Lietuvos urvas
- Karvės ola (gylis -12,6 m, bendras praėjimų ilgis 46 m)
Žalsvasis šaltinis yra Pasvalio mieste, kairiajame Lėvens upės krante, 400 metrų žemiau Svalios žiočių. Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Debitas - 8 -12 l/s. Nemaža Lėvens upės atkarpa, kur šaltinis išsilieja į Lėvenį, neužšąla. Čia mėgsta žiemoti antys. 1985 m. šaltinis paskelbtas gamtos paminklu.
Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m. balandį, kai bendradarbiaujant Lietuvos speleoklubui „Aenigma“ bei Maskvos speleoklubui „Sokolniki-RUDN“ į Lietuvą atvažiavęs speleologas-naras Aleksejus Aksionovas pirmąkart panėrė ir ištyrinėjo Žalsvąjį šaltinį. Tuokart jis pasiekė 16 m gylį ir nustatė, kad šaltinis apačioje išsišakoja į dvi sales, kurias pavadino „Aenigma“ ir „Saulėtąja“. Dar kartą A. Aksionovas į Žalsvąjį šaltinį nėrė 2007 m. pavasarį, bet urvo daugiau ištyrinėti jam nepavyko.
A. Aksionovo nardymais susidomėjo Lietuvos techninio nardymo klubas, kurio narai ėmėsi tyrinėti Žalsvąjį šaltinį 2007 m. vasarą. Jiems pavyko „Saulėtosios“ salės gale rasti tolimesnį praėjimą žemyn ir panerti iki 20 m gylio. Urvas tęsiasi toliau ir greičiausiai kitų nėrimų metu bus pagilintas. Narai taip pat rado daugybę vietų su įvairiais praėjimais, ir nors, daugelis jų pernelyg siauri, kad tilptų naras su įranga, Žalsvasis šaltinis dar neišdavė visų savo paslapčių.
Šio povandeninio urvo-versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 8 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: „Saulėtąją“ bei „Aenigma“.
Salė „Aenigma“ veda pietų-pietryčių kryptimi, nuolaidi, jos plotis įvairauja nuo penkių iki dvylikos metrų, salė nuožulniai krypsta žemyn nuo septynių iki šešiolikos metrų gylio. Lubų skliautas nelygus, laiptuotas, aukštis - iki 5 m. Salės grindys padengtos nuo lubų krintančiomis uolienų nuolaužomis, luitais. „Saulėtoji“ salė tęsiasi šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi, savo struktūra labai panaši į „Aenigma“, tačiau šiek tiek siauresnė: plotis - nuo penkių iki dešimt metrų, nuožulniai gilėja iki penkiolikos metrų ir šiame gylyje lubos ir grindys tarsi susiglaudžia. Aiškios ribos, kur salių lubos ir grindys susilietų nėra, praėjimai susiaurėja tiek, kad lieka plyšys, užverstas nuo lubų atskilusiomis nuolaužomis. Salės gale yra siauras vertikalus praėjimas, kuriuo išplaukiama į „Žemutinę“ salę.
Vandens tėkmės šaltinio dugne ir salėse praktiškai nesijaučia. Matomumas palietus sienas greitai pradingsta, vanduo susidrumsčia, natūrali šviesa saulėtą dieną nežymi arba iš vis nejuntama. Didžiausių keblumų narams Žalsvajame šaltinyje gali kilti dėl labai greitai susidrumsčiančio vandens. Skliautą sudaro sluoksniuoto gipso ar kalkių uoliena, kuri yra ganėtinai nestabili ir plaukiant horizontaliose ertmėse, nuo iškvėpto oro burbuliukų iš viršaus krenta uolienų atplaišėlės, labai panašios į krentantį sniegą. Kartais atitrūksta ir didesni akmenys. Taip pat problematiški itin siaurų praėjimų salėse pranėrimai.
Žalsvojo šaltinio pjūvis ir planas
Nuotraukos iš A.Aksionovo nėrimų:
2006 m. balandžio mėn.
2007 m. balandžio mėn.
2007 m. spalio mėn.
Karvės ola - tai šulinio tipo beveik apskrita piltuviška karstinė įgriuva. Viršuje ji šiaurės-pietų kryptimi turi apie 12 m, o rytų-vakarų kryptimi - apie 10 m skersmenis; jos gylis - maždaug 12.6 m. Į apačią palaipsniui siaurėdama, įgriuva 8.5 m gylyje teturi 2 m skersmenį. Šioje dalyje stačias įgriuvos sieneles sudaro kietas dolomito sluoksnis su plonais gipso ir mergelio tarpsluoksniais. Kai kur dolomite buvo aptikta suakmenėjusios faunos, pavyzdžiui, lingulų (tai pečiakojai iš bestuburių tipo) kriauklelių atspaudų. Įgriuvos apačioje, nuo 9.5 m gylio, atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė (jos aukštis 3.1 m ir ne mažesnis plotis), iš kurios į šalis nusitęsia ir keli urvai. 1973 ir 1978 metais Kauno speleologai, akvalangininkai juos tyrinėjo. Paaiškėjo, kad požeminės ertmės su urvais tūris siekia 28 m3, grindų plotas - 42 m2, bendras ilgis - 46 m (vieno iš urvų ilgis - 10 m). Urvai yra penki: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa (buvo aptikta šių gyvių), Rupūžės ola su požeminiu "ežeriuku" (jo gylis 1.5 m) ir Blizganti ola. Įgriuvos dugno pagrindinė požeminė ertmė turi nemažai vandens. Per įgriuvos dugno kiaurymę sukritus dolomito gabalams ir kitokioms nuobiroms, susitelkus dumblui, iš jų yra susidaręs 4 m aukščio kauburys, kuris tarsi sala kyšo iš vandens požeminės ertmės viduje ir vienu kraštu šliejasi prie šios ertmės sienelės, lubas sudarančių dolomito, gipso ir jo atmainos selenito sluoksnių. Jeigu gruntas nesiliaus byrėjęs (šitą procesą labai spartina ir nedėmesingi gamtai lankytojai), tai požeminė įgriuvos dugno anga netruks užakti, ir Karvės ola taps akladugnė, kaip aplinkinės karstinės duobės. Įgriuvos požeminėje ertmėje susitelkusio vandens lygis nėra pastovus. Čia vandens temperatūra, speleologų duomenimis, siekia 4.5 laipsnių pagal Celsijų; zoologas A. Levickas šiame vandenyje yra aptikęs dyglių (nedidelių žuvelių su dygliais iš šonų ir nugaroje), moliuskų.
Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas ... nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves...
Informacijos šaltinis: Lietuvos geologijos tarnyba
Deja, bet pastaraisiais metais vandens lygis Karvės oloje vis kyla. Dažniausiai ji būna pilna vandens beveik iki pat įėjimo į urvą, tad patekti į 1970-aisiais aprašytas olas gali nebent narai. Bet ir jiems sąlygos Karvės oloje pernelyg sudėtingos - vanduo susidrumsčia greitai, o kadangi nėra jokios tėkmės, jam nusistovėti reikia labai daug laiko.
Karvės olos schema su aprašymu
Karvės olos schema: 1 -Šlapioji ola; 2 - Siauroji landa; 3 - Šikšnosparnių landa; 4 - Rupūžės ola su požeminiu ežeru; 5 - Blizgančioji landa.
Kitos senos Karvės olos nuotraukos (1970-71 m.)
Nuotraukos iš "Aenigmos" klubo narių ekologinės akcijos - Karvės olos išvalymo nuo šiukšlių
Nuotraukos iš 2006 09 09 vykusio Karvės olos valymo (su pasiplaukiojimu urvo ežere, kurio vanduo pasirodė labai šaltas)
Nuotraukos iš 2007 02 25 išvykos į Karvės olą (bandėme atlikti topografinius matavimus, tačiau vandens lygis oloje prieš sušalant į ledą buvo labai pakilęs ir aukščiausia vieta tebuvo gal apie 1 metrą aukščio).
Dar apie Karvės olą - digerių tinklapyje