Naujų urvų paieškos ekspedicija į Turkijos Aladaglar kalnų masyvą

Po gerų trijų parų nenutrūkstamos kelionės per Europą mus pasitiko Turkija - ryškių kontrastų šalis... svetima ir nepažinta, su sava religija, taisyklėm, tradicijom ir griežtom nuostatom, kartais net sunkiai pateisinamom... panašu, kad didysis Alachas tolerancijos nepripažįsta... nors svetimšaliai čia sutinkami itin svetingai ir pagarbiai - "arbatos, pietų, o gal nakvynės?.."

Kadangi užsibrėžti ekspedicijos tikslai buvo rimti, turistinės Turkijos tematėme nedaug - patraukėme link pagrindinio savo tikslo - Ulupinar kaimelio, esančio Aladaglar kalnų masyve. Iš čia planuojama kilti į bazinę stovyklą daugmaž 3 kilometrų aukštyje. Po klaidžios kelionės siauručiukais kalnų serpantinais jau tamsoje Ulupinaras iš tolo mus pasitinka būgnų ritmais ir dainomis (o gal maldomis?..). Nežinau, kaip kiti, bet aš pasijutau taip, tarsi paauglystėje skaitytose knygose apie džiunglių čiabuvius: iš tolo klausydamasi ritmingų dūžių įsivaizdavau, ką išvysčiau prisėlinusi arčiau - įspūdis buvo toks stiprus, jog nebūčiau nustebusi net išvydusi kad ir aplink laužą kokio ritualinio šokio įkaršty siaučiančius vyrus... Na, bet tai tik kelionės ir begalės naujų įspūdžių įaudrintos vaizduotės žaismas... Vėliau išsiaiškinome, jog tą vakarą visas kaimas tiesiog šventė vestuves :).

Jau kitą rytą keletas mūsiškių patraukė link kaimo, tikėdamiesi susirasti vietinį vienintelį angliškai (puikiai!) kalbantį mokytoją ir susitarti dėl asiliukų ar mulų, kurie padėtų mums nusigabenti visą inventorių į kalnus. Surado, susiderėjo - deramasi buvo ilgai, nenusileidžiant ir gan įkyriai... Na, turkai nebūtų turkai... Ką jau ką, o gudrauti ir sukčiauti, atrodo, Alachas jiems leidžia... :). Taigi, prasidėjo tiek lauktas užsimetimas link dar neatrastųjų urvų. O kad jų čia gausu, įsitikinome dar pakeliui - net ir vietiniai įsigudrinę grotose įrengti gardus gyvuliams. O ką - puikios slėptuvės nuo svilinančio karščio! Patikėkit, ten dar vasara!.. :) Pagaliau visi (išskyrus mūsų mylimą vadovą Raimį ;) po truputį kabarojamės aukštyn, negalėdmi atsistebėti tiek abiem nedidukais mulais, nešančiais 10 žmonių mantą, tiek juos bevarančiu ir aplink belakstančiu senuku - ir iš kur tiek energijos? Mes, lipdami be svorio, ir tai vos spėjame iš paskos!.. Panašu, kad kalnų oras ir ramus gyvenimo ritmas daro savo... Tąvakar iki sutemstant stovyklos taip ir nepasiekėme - sulaukę Raimio, sėdime prie iš kerpsamanių sukrauto laužiuko, vaišinamės čionykščiu vynuogių sirupu, klausomės balsingų turkiškų dainų...

Po nakvynės "Visų žvaigždučių viešbutyje" keliaujame toliau. Tik mūsų ekspedicijos nespeleologas menininkas Leonidas nusprendžia, jog jam kalnuose ne vieta - jis šią savaitę praleis Ulupinare. Ir štai pagaliau už eilinio kalnagūbrio - vėsus, skaidrus ir masinantis kalnų ežeriukas - mūsų būsimosios stovyklavietės vieta. Keletas neiškentusių iš karto šoka į ledinį vandenį... Tądien kaip ir nieko rimčiau nenuveikiame - įsikūrinėjam, žvalgomės po apylinkes, grupelė užsiropščia ant mūsų taip praminto "Ryšio-Signalo" kalno išsiųsti žinių Lietuvėlėn...

Kitos dienos pralėkė nepastebimai greitai... Tiesa sakant, bent jau aš visiškai praradau laiko pojūtį. Bet ir Neringa kažkurį rytą prisipažino, nuoširdžiai suabejojusi, ar tik jau ne laikas leistis nuo kalnų... o gal jau seniausiai baigėsi suskaičiuotos atostogų dienos ir grįžus darban teks aiškintis...:) Ką gi... Gal taip ir geriausia: rytinė pusryčių "Kusačiaus dainelė", išsiruošimas į urvus, jau tapusi įprasta kelionė pro "Antilopės" kalną, palydintis kalnų karalius "Koloradas"... Kaip viskas tapo sava... Beje, pavadinimus kalnams patys susigalvojome dar pačią pirmąją dieną - čia mūsų vado Raimio iniciatyva, - kaip nors juk turėjome juos įvardyti, kad paskui tarpusavyje susišnekėtume! Aišku, buvo surengtas eilinis balsavimas... :)

Per visą tą laiką rimtesniam tyrinėjimui pasirinkome tris rastuosius urvus (jie laikinai spontaniškai pavadinti Luko, Dionizo ir Saulės vardais). Pirmasis mūsų dėmesio sulaukė Luko urvas - įėjimas pilnas sniego, nedidelis (kelių metrų aukščio) slenkstis ir užsnigtas apie 10 metrų šulinukas. Tolimesnis kelias užverstas sniego... Pasikapstę prasirausėme dar keletą metrų į priekį. Na, kaip ir lieka viltis, kad urvas gali tęstis, tačiau mūsų neapžiūrėti dar laukia du kiti, tad šį sniegų urvą palikome kitiems metams, pavasario polaidžiams ir vasaros tirpdančiai saulei. Kas žino, gal kitąmet rasime jį kaip reikiant aptirpusį ir prieinamesnį tyrinėti...

Antrasis - Dionizo - atrodė ypač patraukliai: nedidelis, nuo užkemšančio nuobiryno slepiamas įėjimas surenkantis daug tirpstančio sniego ir lietaus vandens - puikios sąlygos urvui vystytis. Veiksmas įprastas - įkalami du spitai, kabinamos virvės ir leidžiamės! Entuziazmas didžiulis! O gal, gal!.. Apie 20 metrų pirminis šulinys ir nuolaidus dugnas. Akivaizdu, jog vanduo suteka gilyn. Juk jis turi kur nors dingti! Atkeliame kelis didesnius akmenis, byrantis žvyras greitai užverčia atsiradusį tuneliuką. Tačiau mūsų entuziazmo tai nemažina. Pakaitom kasamės ir perdavinėjame vienas kitam akmens luitus. Įsirausęs gali būti tik vienas žmogus, tad kitiems belieka spirgėti vietoje ir bandyti įtikinti, jog jau laikas keistis vietomis. Bet kur ten! Ypač po entuziastingo Neringos klyksmo, jog patraukus eilinį akmenį pasimatė kokius tris metrus į priekį. Urvas eina!!! Tik... visi tie trys metrai labai greitai užvirsta smulkiu žvyru ir žemėm... Reikia kasti. Kas žino, gal dar tik kelis metrus, o gal keliolika, o gal ir keliasdešimt... Tada pagalvojau, ir ko gi mes ne kurmiai? :) Juk ne kasdien pamatysi tokį vaizdelį, kad suaugę žmonės taip rimtai ir užsidegę kapstytųsi purvyne ir tampytų akmens luitus... Na, bet tądien šį urvą taip ir palikome - vildamiesi, jog čia mes dar grįšim ir pasidarbuosim. O gal tų ištrauktų akmenų ir išrausto žvyro kaip tik pakaks, kad kitą pavasarį vanduo pats įstengtų prasiveržti ir išlaisvintų mums kelią...? Tikėkimės. Šiaip ar taip, tai tas urvas, į kurį tikrai verta kitąmet nusileisti ir padirbėti. Gal tiesiog mums dar per anksti išvysti, ką slepia tie spalvingieji senieji Turkijos kalnai. Gal kitą rudenį...

Paskutinei dienai, kuomet dalis mūsų komandos jau buvo nusileidusi nuo kalnų, pasilikome vadinamąjį Saulės urvą - kaip desertą, - itin patraukliai atrodantį ir daug žadantį. Platus vandens išgraužtas įėjimo šulinys ant stataus šlaito. Aišku, jog pavasarį čia šniokšdami suteka tirpstančio sniego vandenys. Nemažai sugaištame pirminiams pasiruošimo darbams - ruošiame saugią prieigą: valome byrančius akmenis, kalame spitus, kabinam atsargines saugos virves... Ilgas kruopštus pasiruošimas, ir pagaliau jau galiu įsipinti stoperį ir po truputį pradėti leistis. Pirmas metras, antras... Ir jau ties trečiu raportuoju paviršiui: "jau žinau, kuo baigiasi mūsų urvas!". Matyti kelių metrų atviras "langas" su vaizdu į kitą šlaitą, o dugno... tiesiog nėra! Nusileidusi dar kokius 40 metrų: "Raimi, o kai jau auga žolė tai jau galima sakyti, kad dugnas?!.." Na, šįsyk, urvas su mumis tikrai papokštavo... Bet užtai koks jausmas, kai tupi lyg paukščiukas ant bedugnės krašto ir žaviesi bedryksančiais kalnais - pro urvo langą...

Jau kitą rytą kraunamės kuprines, atsisveikiname su kalnais, ežeru, urvais - ir tais, kuriuose nors kiek pabuvojome, ir tais, kurie vis dar žaidžia slėpynių... Prasideda ilga kelionė namo. Dar reikia nusileisti nuo kalnų, susirasti jau beveik čionykščiu tapusį Leonidą, užsivesti sąžiningai tarnavusį autobusiuką ir, pasivažinėjus Viduržemio jūros pakrantėmis, traukti Bulgarijos sienos link. Pakeliui susitinkame su kitais ekspedicijos dalyviais; jie jau laukia mūsų kiek anksčiau išskraidinę komandiruotėn Tomą. Tuomet - vėl į kelią: savu ritmu, bemiegėmis naktimis ir savotiška romantika...

Saulė

Nuotraukos - mūsų galerijoje.

Taip pat skaitykite mūsų ekspedicijos dienoraštį.