Sezamas 2013

Speleologijos naujoko įspūdžiai apie pirmąjį žygį į vertikalius urvus. Sezamas. 2013

 

Autorius: Martynas Jočys

 

Karabi-Jaila

 

Sezamo urvas esti Karabi-Jailos regione, Kryme. Skirtingai nuo prieš kelionę susidaryto įspūdžio tai visai nėra kalnų masyvas, su dangų remiančiomis plikomis uolomis. Tai greičiau yra didžiulė pieva atlaikiusi meteoritų bombardavimą – ji visa nusėta duobėmis. Duobės didesnės, duobės mažesnės, apaugusios medžiais, atviros. Galima sakyti, kad ten nėra jokių kalvų, kalva tėra tik tarpas tarp duobių.

Šiame regione galima atrasti ir aukštų kalvų, nuo kurių atsiveria visai neblogas vaizdas aplinkui, viena tokių kalvų yra įžymios upės pavadinimą pasiskolinęs Irtyšius. Nežinia kodėl, tačiau atsidūrus viršuje akys krypsta tolyn nuo banguojančios Karabi pievos link jūros, pajūrio miestų, pakalnėje esančių neaprėpiamų miško plotų. Karabi vaizdas per daug sunkiai suvokiamas – prie Lietuviškų lygumų įpratusiai akiai kalvota pieva regima iš viršaus atrodo pernelyg nenatūrali. O štai kalnų slėniuose įsiterpę miestai užburia ir vilioja. Mėginu atspėti jų pavadinimus – Jalta? Forosas? Deja niekas iš buvusių su manimi ant Irtyšiaus negalėjo pasakyti ar aš teisus. Galvojau, grįžęs pulsiu žiūrėti žemėlapį ir tuos pavadinimus susirasiu, bet neišdrįsau, palikau miestus uždengtus paslapties skraiste.

 

Sezamas

 

Įėjimas į Sezamo urvą yra pasislėpęs už didelio akmens. Nedidelė ertmė, kuri, naujoko akimis yra gana siaura, slepia savyje nedidelę salę. Norint čia pateikti reikia arba leistis virve arba demonstruoti uolų laipiojimo įgūdžius. Naujokai, žinoma, leidosi virve ir kelionė į požemių pasaulį prasidėjo.

Pats urvas mintyse savaime skyla į tris dalis. Pirmoji yra siaurų ir sudėtingų praėjimų kupinas kelias iki vadinamojo „seno dugno“. Šis kelias turėtų patikti uolų laipiotojams, nes jį galima visą įveikti be virvių, tačiau saugant naujokus, virvės visgi buvo pakabintos.

Antroji dalis yra didžiulis šulinys, kuriame galima leistis tik su virvėmis. Pats šulinys gamtos padalintas į dvi dalis, jame yra tarpinė lentynėlė kurioje galima stabtelti pailsėti ar palaukti kitų. Toje lentynėlėje lyja turbūt smarkiausiai visame urve, joje telkšo didžiulės balos.

Pirmąją ir antrąją urvo dalis skiria savotiškas speleologų džiaugsmas – „rūbinė“ arba „razdevalkė“. Tai yra ypatingai siaura vieta, kurią praeiti galima tik tam tikru būdu – judėti gulint ant šono ir galvą laikant kaip įmanoma žemiau, o kojas aukščiau. Tačiau pačiu razdevalkės dugnu judėti neteks, nes ten ji visiškai susiaurėja, kūnas įstringa pakankamai aukštai. Jos pavadinimas kilęs iš to, kad pačioje pradžioje norint ją praeiti reikėdavo nusiimti apraišus, o gal net ir visus rūbus – tepapasakoja tie, kurie tai matė.

Trečioji urvo dalis susideda iš kelių nedidelių šulinių ir siaurumų, kurių daugelis yra ne ką prastesnės negu prieš tai paminėta razdevalkė. Urvas baigiasi tolyn nuvingiuojančia siauruma, kuria žmogui nebepralįsti...

 

Atradimas

 

Mintys piešia įspūdingą atradimo scenarijų. Tik įsivaizduokite – „senu dugnu“ vadinama vieta, kažkada iš tiesų buvo dugnas. Tolimesnis praėjimas buvo niekam neįveikta razdevalkė. Ir staiga, kažkas ima ir ją pralenda, atradęs stebuklingąjį būdą (galva žemyn, kojos aukštyn). O ten atsiveria didžiulis šulinys, kurio dugno bent jau Petzl Pixa3 apšvietimas nepasiekia. Neįtikėtinas atradimo džiaugsmas.

 

Sezamas (dar truputį)

 

Gana topografijos. Aš aprašysiu įspūdį.

O įspūdis šaltas. Požeminis urvas yra vingiuotas ir sudėtingas kelias turintis savo judėjimo taisykles. Jis nėra nei įkvepiantis, nei įspūdingas. Jis atrodo šaltas ir nesvetingas. Susigrūdę ir uolose užstrigę akmenys primena pavargusius pakeleivius lyg trupam stabtelėjusius atsikvėpti, tačiau taip ir nebepajėgusius tęsti savo kelionės, jie mirksta kapsinčiame vandenyje ir tyliai stebi aplink juos ropinėjančius žmones.

 

Judėjimas

 

Judėjimas urve yra ypatingas. Didžiausią įspūdį palieka ne kabančios virvės, kuras galima rasti ir alpinizme, bet lindimas per siaurumas.

Leidžiantis žemyn siauruma, kartais pakanka tiesiog kvėpuoti – įkvėpus oro užstringi tarp uolų, iškvėpęs gi – čiuoži žemyn. Keisčiausia tai, kad nereikia nei laikytis, nei įsispirti, tiesiog judėti visu kūno paviršiumi, kaip daro sliekai, sraigės ar kiti panašūs gyvūnai.

Lipimas aukštyn yra gerokai sudėtingesnis, nes reikia priešintis žemės traukai, bet naudojamas čia tas pats principas – kūno dalis įstringa tarp uolų, tada sekanti kūno dalis gali pajudėti pirmyn ir taip pat įstrigti tarp uolų.

Iš principo, judant jokiu būdu negalima priešintis uolai ar kovoti su ja. Reikia judėti ta trajektorija ir tokiu būdu kokiu ji leidžia. Reikia jos klausyti ir prie jos prisitaikyti. Bet koks bandymas priešintis atsitrenkia į šaltą, nepajudinamą akmenį.

Judėti urve būtina lėtai. Niekada negalima skubėti, gal tik išskyrus judėjimą virvėm plačiais šuliniais. Kiekviena siauruma reikalauja dėmesio. Nepaskyrus jai pakankamai dėmesio galima susižeisti ar užstrigti. Tiesiog ranka ar koja gali nuslysti nuo molingo akmens, ar pasirinktas judėjimo būdas pasirodyti netinkamas. Čia nėra tas atvejis, kai gali paskubėti, pabėgėti, pasistengti. Čia kiekvienas praėjimas pareikalaus tiek laiko, kiek bus reikalinga atsižvelgiant į speleologo patirtį. Labiau patyręs pralįs greičiau, mažiau patyręs kapanosis ilgiau.

Dar kas labai glumina naujokus ir prie ko reikia priprasti telpa į žodį „pozos“. Judėjimas ir darbas urve vyksta tokiose pozose, kokias žmogus vargiai galėtų išgauti būdamas ant lygaus paviršiaus. Kartais reikia judėti būnant ant šono, kartais laukti kolegos keistais susirietus tarp uolų, sėdėti įsispraudus plyšyje, traukti virvę pasukus ranką neįtikėtinu kampu, nes kitaip nesusilenkia arba netelpa arba net judėti galva žemyn. Urve trimatis mąstymas įsijungia visu pajėgumu nes savo kūną reikia suvaldyti visose dimensijose. Ilgiau palaipiojus atsiranda supratimas, kad kartais labai svarbu yra tiesiog apsisukti kita puse, arba kad atbrailos atsispirti kojomis galima ieškoti ir virš galvos.

 

Psichinė apkrova

 

Urve psichinė apkrova yra tokia pati didelė kaip ir fizinė.

Atrodytų fiziškai labai sunku ropštis aukštyn virvėmis ir spraustis per siaurumas, tačiau realiai raumenų jėgą naudoja tik virvės, spraudimasis per siaurumas jėgų atima nedaug. Juk jomis judant neretai nei stovėti nereikia, nei laikyti savo svorio – esame saugiai įstrigę plyšyje. Galbūt vienas kitas atsispaudimas ir reikalingas, tačiau visa kita primena gyvūno vardu „tinginys“ veiksmus.

Būtent – veiksmai yra lėti ir apskaičiuoti. Skubėjimas veda prie to, kad atsistojame nestabiliai, koja nuslysta ir – mėlynė. Užimame neteisingą padėtį, pro plyšį nepralendame ir – tenka eikvoti jėgas, lįsti atgal ir mėginti iš naujo. Veržimasis naudojant jėgos pratimus, tokius kaip atsispaudimai ar prisitraukimai taip pat yra įmanomas, tačiau paprasčiau yra paskirti šiek tiek laiko ir pagrabalioti uolą, atrasti joje atbrailą, kurios galima įsitverti ar ant kurios pastatyti koją. Tas uolos spardymas su botu, ypač nemačiomis, kartais užima laiko, bet radus laiptuką tolimesnis judesys tampa visiškai lengvas ir nereikalaujantis pastangų. Juk kur kas lengviau pasistiebti ant laiptuko, nei prisitraukti rankomis.

Lėto judesio išlaikymas reikalauja dėmesio ir koncentracijos. Net jei supranti, kad dvi valandas atsilieki nuo grafiko ir išlipsi geriausiu atvejų 12 valandą nakties, vis tiek reikia judėti lėtai ir galvoti ne apie būsimą išlipimą ir kaip tuo metu viskas bus, o apie sekantį žingsnį. Nors prieš akis laukia 200 metrų kelias aukštyn, tačiau vis tiek dėmesį reikia telkti į artimiausius 20 centimetrų. Mintims nukrypus apmastyti praeities klaidas arba numatyti ateities nemalonumus iš karto nukenčia judesio kokybė, ko pasėkoje atsiranda mėlynės arba eikvojamos jėgos. Turbūt nėra geresnės treniruotės išlaikyti koncentracijai.

Tas meditacinis susikaupimas į „čia ir dabar“ momentą speleologijoje yra labai stipriai ugdomas. Apie tokį momentą neretai yra sakoma, kad išnyksta viskas aplinkui pasaulyje ir lieka tik „tu ir kažkas“. Šiuo atveju net pasauliui išnykti nereikia, nes pasaulis apsiriboja keliais metrais pirmyn ir atgal, visa kas lieka yra pasaulio likučiai žmogaus galvoje. Kai žmogaus galvoje nebelieka išorės atgarsių ir vaizdinių, tik jį supanti uola, tuomet žmogus tampa speleologu.

Aš sutinku, kad judėjimas virvėmis plačiais šuliniais arba vaikštinėjimas didžiulėmis salėmis žmogų veikia šiek tiek kitaip, bet Sezamas yra urvas kuriame gausu siaurumų, taigi, jos didžiausią įspūdį ir paliko.

Be dėmesio ir koncentracijos yra dar vienas grynai psichinis buvimo urve aspektas, tai – atsipalaidavimas.

Taip yra, kad žmogui įsitempus raumenų tūris padidėja. Tai reiškia, pralįsti pro siaurumą tampa sunkiau. Vadinasi stringant tarp uolų būtina atsipalaiduoti. Strigimas yra stresinė, beviltiškumo jausmą, įtampą iššaukianti situacija, tačiau būtent įtampa strigimą ir sukelia. Šiuo atveju tai nėra abstraktūs motyvaciniai šūkiai „atsipalaiduok, nusiramink, viskas bus gerai“, bet grynai fizikinis reikalavimas „atsipalaiduok, tuomet raumenys suglebs, pasidarys minkšti, tada tu pralįsi“. Šiuo atveju psichologija turi įveikti kūną ir priversti jį atsipalaiduoti.

Nemažai psichinės apkrovos sukelia bendravimas. Aišku, bendravimas visuomet sukelia šiokią tokią apkrovą, tačiau ten, po žeme, jis tampa ypatingas. Kompanionas su kuriuo lipama, kuriam laikui tampa vieninteliu žmogumi su kuriuo galima užmegzti kontaktą. O su juo gali atsitikti daug įvairių dalykų. Jis gali įstrigti plyšyje, jis gali imti skubėti, gali imti skubinti kitus, gali bandyti išmušti iš pusiausvyros, gali susižeisti, gali panikuoti. Dėl to kartais tenka jam padėti judėti, pastumti, patarti kur dėti koją, įsegti į virvę nušokusį pentiną. Tenka raminti, paguosti, patarti. Tenka išlaikyti šaltus nervus už visus, nepasiduoti provokacijoms, skubinimams ar blaškymuisi.

O gali žmogus urve ir atsiskleisti. Likęs vienas su savimi ir atsiribojęs nuo pasaulio jis gali net uždainuoti.

O kuo pasireiškia buvimas urve su manimi, tegu papasakoja kiti :)

 

Apie nusidėvėjimą

 

„Rūbinė“ arba „razdevalkė“ pro ją pralindus pirmyn atgal penkis kartus ir pernešus per ją keturis transus po truputėlį prarado savo žavesį. Ja judėti nebėra taip sudėtinga kai tiksliai žinai kokius judesius reikia atlikti, kur dėti ranką, o kur koją, pameni vietas į kurias galima atsiremti. Gerokai sudėtingesniais tampa ne tokie siauri praėjimais, kuriais aiškios judėjimo taktikos nėra, tenka eksperimentuoti, kas užima laiko ir jėgų.

Nė kiek neabejoju, kad antrasis ir trečiasis žygiai į urvus bus visai kitokie. Daugelis dalykų jau bus pažįstama ir matyta, siaurumos nebeatrodys tokios siauros, o virvės tokios ilgos. Juk naujoko įspūdžiai būna tik vieną kartą gyvenime. Tiesa, dar yra keletas urvo konfigūracijų, kurių šiame urve neteko patirti, bet manau, kad jos bus susijusios su didesnėmis atviromis erdvėmis ir didesniu judėjimo komfortu.

Galbūt ateities žygiai paneigs šį nusistatymą.

Urvas, beje, dėvisi ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Prieš tai aplankytame Mlynki horizontaliame urve dėmesį patraukė iki tobulumo nugludinti praėjimai. Kadangi Mlynki judėti yra gana lengva, ten atvykstančių žmonių kiekis yra didžiulis, taigi jie tuos akmenis ir nuzulina. Sezame apsilankančių žmonių kiekis mažesnis, bet akmenys vis tiek gludinasi. Kartais įmanoma atpažinti kuriuo keliu reikia eiti toliau, nes matosi žmonių judėjimo žymės. Na o pačiame dugne esančiame praėjime pats darbavausi su kūju ir kaltu, kad judėjimas būtų paprastesnis. Neįtikėtina, kiek judėjimo laisvės suteikia vieno menko atsikišimo nudaužimas. Neabejoju, kad su kūju ir kaltu šitaip buvo prasieita per visą urvą.

 

Nespeleologiniai speleologijos smagumai

 

Yra ir kiti su urvais nesusiję dalykai, kuriuos kiekvienam speleologui tenka išgyventi. Tai yra įrangos ir savęs nutransportavimas prie urvo. Šiam nutransportavimui naudojami traukiniai, lėktuvai, autobusai, autobusiukai ir, žinoma, kojos. Nutransportavimas užima nemažai laiko, tačiau jo metu patiriama ir nemažai smagių akimirkų. Vien ko vertas lipimas į žmonių pilną metro vagoną su didžiulėmis kuprinėmis, kurias užsikelti ant kupros padeda draugai, ir dar transu rankoje. Daug ko vertas važiavimas į galutinį tikslą samdytu UAZ autobusiuku, kuomet reikia laikytis ko nors įsitvėrus, nes važiuojant akmenuotais Karabi-Jailos keliais labai krato. Patiko ir maloni pažintis su ukrainietiškais geležinkeliais važiuojant naktiniu traukiniu Kijevas-Simferopolis.

Visai nespeleologinis ypatumas yra kalnuose esanti stovykla. Juk stovyklą pastatyti galima ir kitais tikslais. Nuo kitų patirtų stovyklų dabartinė skyrėsi tuo, kad vandens gauti buvo pakankamai sudėtinga, todėl nesiprausėme, tik valėmės snukučius drėgnomis servetėlėmis, kol nepaaiškėjo, kad jos baigiasi ir nuo tada žmogui per dieną buvo išduodama tik viena.

 

Speleologiniai nespeleologijos ypatumai

 

Speleologija įneša savų niuansų į visas kitas gyvenimo sritis. Štai pavyzdžiui buvimas savaitę Kryme, tačiau nesugebėjimas įdegti, nes dauguma laiko praleista po žeme.

Arba negalėjimas kelionei atgal naudoti apšvietimo, nes tiek pagrindinis, tiek atsarginis yra baisiai purvini ir aplipę moliu.

Merginų kojos gi, po lindimo į urvus pakeičia spalvą ir tampa mėlynos. Tiesiog visos mėlynės susilieją į vieną, skiriasi tik jų atspalviai. Vaizdas iš tiesų kraupus, į jas žiūrint noras vėl lįsti į urvus lėtai mažėja.

Arba įrangos plovimas grįžus namo. Po vieno plovimo seanso visas vonios kambarys tapo molinas kaip koks urvas, taigi išplovus įrangą teko plauti vonią. Antrąjį plovimo seansą buvau gudresnis, užsidariau su įranga dušinėje.

 

Ko dar šio žygio metu neteko patirti, bet būtų labai įdomu – tai stovykla po žeme. Palieku tai ateičiai...

 

Žinutė

 

Žinokite, kad Sezamo urvo dugne yra palikti metaliniai žetonėliai, ant kurių kai kas parašyta! Galite nuvažiuoti į Ukrainą ir daugumai ukrainiečių nepasiekiamoje vietoje rasti lietuvišką žinutę tautiečiams.

 

Surdokamera

 

Yra toks terminas „Surdokamera“, reiškianti kamerą kurioje individas yra apribojamas nuo bet kokių išorinių pojūčių. Kameroje nėra šviesos, ji izoliuota nuo išorės garsų ir kvapų. Sunkiausia panaikinti lytėjimo pojūtį, kartais tai yra pasiekiama panardinant individą į vandenį plūduriuoti. Surdokameros anksčiau buvo naudojamos atliekant tyrimus su gyvūnais. Kartais tyrėjai norėdami paprasčiau įgyvendinti savo užmanymus išdurdavo ar užsiūdavo gyvūnams akis, o norėdami pasiekti geresnį efektą uždarydavo gyvūną keliems metams nuo pat gimimo. Gyvūnų teisių aktyvistų dėka panašūs bandymai liovėsi. Savanoriškai moksliniais tikslais surdokamerose laiką leidžia ir žmonės.

Tyrimų su gyvūnais metu, laikant juos surdokameroje itin ilgą laiką atrasta įvairių elgesio socialinėje aplinkoje dėsnių.

Taip pat nustatyta, kad saulės trūkumas silpnina imuninę sistemą. Bet ne tai įdomiausia.

Štai kas įdomu – išorinių pojūčių trūkumą smegenys stengiasi kompensuoti, taigi, jei žmogus ilgą laiką praleidžia surdokameroje jis ima matyti, girdėti ar užuosti haliucinacijas. Garsai, paprastai pasigirsta pirmi, vėliau atsiranda vaizdai, o prisilietimo pojūtis jau yra paskutinė stadija.

Urvai yra įdomūs tuo, kad sąlygos jose yra gana artimos surdokamerai.

 

Urve, laukdamas kitų, kartais išjungdavau apšvietimą. Šviesa tenai tampa tokiu savotišku resursu apie kurį neįmanoma pagalvoti būnant lauke. Juk net naktį tamsiame skersgatvyje galima kažką įžiūrėti akims prisitaikius prie tamsos, tačiau čia turbūt nėra nė vieno užklydusio fotono ir būnant atsimerkus ar užsimerkus visiškai nėra jokio skirtumo.

Taigi, sėdėjau ir laukiau, bus haliucinacijos ar ne. Iš tiesų visiškos tylos tenai nėra, nes net bendražygiams nutolus girdisi jų balsai. Yra vietų kuriose didžiulį triukšmą kelia kapsintis vanduo. Kartais nutolę bendražygiai užsiima triukšminga veikla, kaip pavyzdžiui kalimas. Tačiau šviesa gali pranykti visiškai. Pakankamai ilgai sėdint tamsoje galima ir pamiršti, kad yra regėjimas ir kad jis toks apskritai reikalingas, protas susikoncentruoja į kitus signalą siunčiančius kūno receptorius kaip kad garsas ar lytėjimas. Atrodytų, vis tiek didelė dalis judėjimo vyksta nemačiomis, apgraibomis, galima būtų bandyti net judėti.

Ketvirtą dieną nusileidęs į urvą ir išjungęs šviesą pradėjau matyti vaizdus. Na, jie nebuvo kuo nors ypatingi, tai paprasčiausi urvų vaizdiniai. Atrodo, prieš akis matosi plyšys, ištiestum ranką ir galėtum į jį įlįsti. Bet ne, įjungus šviesą pasimato, kad plyšio nėra. Taip pat mačiau šviesas sklindančias iš apačios. Matyt jos atsirado, nes tikra šviesa šviečia iš viršaus, o jai pranykus smegenys įjungia buvusio vaizdo negatyvą.

Manau, kad ilgiau pasėdėjus tamsoje, būtų galima išgauti ir įdomesnių efektų :)

 

Pabaiga