Tatrai, Lenkija, Ptasia Studnia urvas

Tad kelionę tęsėme penkiese. Tačiau šio įvykio pasekmes pajutome visi - Virga, nors ir lydėjo mus iki urvo, tačiau lįsti atsisakė - nuovargis ir stresas padarė savo. Mano palyginus juokingas įdrėskimas pade po landžiojimo urve irgi nuolat primindavo apie save. O kur dar nemiegotos naktys ir kiti nepatogumai. Žodžiu, neįvykdę grandiozinių planų nusileisti į sudėtingesnius ir gilesnius Lenkijos urvus, po visokiausių nelaimių ir nesusipratimų, nemiegoję pirmadienio rytą buvome Vilniuje.

Kaip ten bebūtų, yra ir teigiama šio reikalo pusė - Tomui tai buvo pirmasis vertikalus urvas gyvenime. Įspūdis bet kuriuo atveju lieka. Aurelijus, kartu su keletu lenkų, nusileido į daugmaž 300 metrų gylį (urvo dugnas -359 m). Jo, priešingai nei mūsų, nesustabdė siauras bjaurus meandras.

Tiesą sakant, ši išvyka, bent jau man, leido suvokti, kaip svarbu speleologijoje yra komanda ir patikimi bendražygiai. Ir dar kartą įsitikinti, kad tai, kas arčiausia ir, atrodytų, lengviausiai pasiekiama - ne visada mieliausia. Kartais visai smagu kad ir dvi paras prakiurksoti traukinyje, žinant, kad tave sutiks tikri draugai...

Saulė