Ekspedicija į Kruberio-Voronjos urvą. 2010 m. rugpjūčio 2-31 d. Kaukazo kalnai, Abchazija (Gruzija)
Laura Tamoševičė, Lietuva
Kai savo autobusiuku kirtome Abchazijos sieną, negalėjome patikėti, kad jau tikrai viskas, tad dar pasitikslinome kreipdamiesi į prie vartų stovintį pareigūną: „Galime važiuoti?“. Jis pažvelgė į mus ir visai nejuokaudamas atsakė: „Taip, žinoma. Sveiki atvykę į stebuklų šalį“.
Abchazija - išties stebuklų šalis. Nors beveik visam pasauliui ji oficialiai neegzistuoja, privalai gauti dvikartinę Rusijos vizą bei Abchazijos vizą (šią - jau patekęs į Abchaziją). Tai popieriaus lapelis, kurį tiesiog įsidedi į pasą ir parsiveži namo kaip suvenyrą. Nors rusai laiko, kad mes oficialiai išvykstame iš Rusijos teritorijos, tačiau tai darant jie neantspauduoja mūsų vizų, o tiesiog ranka (!) ant jų užrašo „I“ ir „II“ pirmą ar antrą kartą kertant sieną. Abchazija – labai skurdi šalis, tačiau maisto ir paslaugų kainos anaiptol ne žemos. Mašinos gatvėse – švarios ir blizgančios, nors aplink tvyro debesys dulkių ir beprotiškai karšta. Panašu, kad vienintelis darbas, kurį vietiniai išvis dirba – blizginti savo mašinas (o tai pakankamai paprasta - tiesiog įvažiuoji į nusekusią kalnų upės vagą ir tiesiog upėje plauni savo automobilį).
Beveik visi iš septyniolikos ekspedicijos dalyvių suskrido į Sočį (Rusija) ir kirto sieną pėsčiomis. Išskyrus keturių lietuvių komandą, kuri atvažiavo mikroautobusiuku, atgabendama visą ekspedicijai reikalingą įrangą bei maistą. Kelionė nuo Lietuvos iki Abchazijos (apie 3000 km) truko 70 valandų, įskaičiuojant ir laiką, praleistą pasieniuose. Dar paaiškėjo, kad Rusijoje galioja įstatymas, kad vienas asmuo, patenkantis į šalį, gali įsivežti ne daugiau 50 kg, nesvarbu, kas tai bebūtų. O mūsų autobusiuke buvo virš pusė tonos krovinio! Pasisekė, kad trys ketvirtadaliai ekipažo buvo merginos :) Sunku įsivaizduoti, kaip muitinės procedūros supaprastėja, kai kartu su vairuotoju ateina patraukli blondinė.
Galų gale visi susirenkame Tsandripše (Abchazija). Keliamės septintą valandą ryto, krauname mantą, pakuojamės patys į du nedengtus GAZ-66 ir šešias valandas kylame į kalnus. Pasiekiame vietą, kur net ir tokia mašina toliau nebepravažiuoja. Tuomet, padedami asilų, dvi dienas gabenamės visus daiktus į stovyklą, esančią 2 km virš jūros lygio aukštyje. Šiemet tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kalnuose ypač gausu žmonių, skirtingų komandų. Pakeliui į mūsų stovyklą suskaičiavome penkių skirtingų grupių stovyklas. Kai kurios komandos dirbo kituose urvuose, bet dalis turėjo planų Voronjoje ir netgi toje pačioje urvo atšakoje.
Ši vasara – labai karšta bei sausa net ir kalnuose. Kalbėjo, kad vandens lygis Voronjoje labai žemas, palyginus su pernai. Nežiūrint į tai, vandens urve tikrai buvo, ir aš visai džiaugiausi, kad jo buvo mažai. Net ir nenorėčiau sužinoti, kaip atrodo, kai vandens urve daug, nes dėvėjau savo „kordūrinį“ kombinezoną, kuris vandeniui visiškai neatsparus.
Prieš ekspediciją buvo labai smalsu, koks gi tas Voronjos urvas. Pasirodė, kad jis šaltas, labai šaltas (temperatūra urve svyruoja nuo 2 laipsnių Celsijaus prie urvo įėjimo, viršutinėje urvo dalyje, iki 7-8 laipsnių dugne, už pirmųjų sifonų). Kalbant apie urvo sandarą, iki 1400 m gylio jis gali būti laikomas gana nesudėtingu. Beveik lifto šachta: daug gilių šulinių, keletas meandrų (dauguma iš jų neilgi), siaurų vietų nėra (visos siaurumos praplatintos vykdant gelbėjimo darbus, kai iš 500 m gylio neštuvuose reikėjo iškelti nukritusį žmogų). Niekada anksčiau urve nebuvau mačiusi taip gerai pakabintos virvės - maksimaliai patogu ir saugu. Ir vis dėlto, virvės dėvisi labai greitai ir tenka nuolat jas keisti. Visos urve dirbusios komandos per šią ekspediciją pakeitė šimtus metrų virvės. Pagrindinė tokio greito susidėvėjimo priežastis - pats urvas, nors žmonių kiekis irgi daro savo. Itin aštri uoliena ir smulkios jos dalelės molyje ir vandenyje "užmuša" ne tik virves, bet ir kitą įrangą: karabinus, kilimo ir leidimosi įrenginius, kombinezonus, pirštines ir transportinius maišus. Sinusoidės meandru apie dešimt minučių tempiau žeme sunkų transportinį maišą ir vos nepamečiau jo dugno: trečdalis prasitrynė ir atplyšo. Teko dugną suraišioti virvėmis, kad šuliniuose nepamesčiau maišo turinio, ir toliau nešti maišą saugant rankose.
1440 m gylyje yra pirmasis sifonas S1, praneriamas sulaikius kvėpavimą, be specialios įrangos. Nuo čia urvas keičiasi, darosi sudėtingesnis ir pavojingesnis. Pati giliausia urvo dalis potvynių metu pilnai apsemiama (štai kodėl urve toks svarbus telefono kabelis - galima sužinoti orų prognozę).
Apatinėje, užsifoninėje urvo dalyje šios ekspedicijos metu pastebėtas deguonies nepakankamumas. Nedegė žiebtuvėliai, prastai veikė benzininiai degikliai. Žmonės taip pat juto nuolatinį nuovargį, bejėgiškumą.
Taigi, visa reikalinga įranga užgabenta į kalnus ir ekspedicija prasideda:
- rugpjūčio 8-11: visi leidžiasi aklimatizacijai iki 700 m ir neša maišus su maistu, stovykline bei nardymo įranga, balionus.
- rugpjūčio 12: narų komanda - Vytis (pagrindinis naras), Aidas (ekspedicijos vadovas), Gintas, Saulė bei airis Niall, kuris nenardo, bet padeda gabenti reikalingą krovinį, ilgam išeina po žeme. Planuojama leistis giliau nei į 2000 m ir išlipti po 12 parų, o kai kas prabus ir ilgiau.
- rugpjūčio 13: airių Steven, Eoghan ir Tim bei ispanų Jesus ir Jorge komanda išeina į 2080 m, gabendami reikalingą krovinį. Tikslas - pasiekti Game Over atšaką. Tai giliausias Žemės taškas, kur galima nusileisti nebūnant naru (nors pakeliui vis tik reikia pranerti vieną sifoną sulaikius kvėpavimą, be specialios įrangos).
- rugpjūčio 16: po žeme išeina paskutinieji. Prancūzai Barnabe ir Tristan bei serbas Ivan leidžiasi iki Game Over (2080 m). Tai itin greita komanda ir iškils į paviršių po trijų dienų. Lietuvės Laura bei Jurga leidžiasi iki 1400 m - planuoja tyrinėti Ispanų atšaką kopiant ir taip ieškant naujų urvo dalių. Prie jų vėliau prisijungia ispanai. Deja, paaiškėja, kad kopimo galimybės labai menkos, tad lietuvės susipakuoja daiktus ir rugpjūčio 21 d. išlipa į paviršių praleidusios po žeme dviem dienomis mažiau, nei buvo planuota.
- rugpjūčio 22: ispanų pora išlipa į paviršių.
- rugpjūčio 23: keturi airiai ir Gintas su Saule išlipa į paviršių. Visi atrodo labai išsekę.
- rugpjūčio 24: trylika ekspedicijos narių supakuoja stovyklą bei savo asmeninius daiktus ir nusileidžia nuo kalnų. Lieka tik Laura su Jurga stovykloje paviršiuje bei Vytis su Aidu urve. Pirmieji skuba į lėktuvus, o likusiems dar reikia ištraukti iš urvo daugybę transportinių maišų.
- rugpjūčio 25: Aidas ir Vytis išlipa į paviršių.
- rugpjūčio 26: tegyvuoja draugystė! Keturi maskviečiai iš speleoklubo Sokolniki-RUDN ateina padėti išnešti maišų ir leidžiasi iki 500 m. Ačiū!
Ekspedicijos tikslai ir rezultatai:
- Sėkmingai surinkti duomenys iš urve įrengtų vandens, oro slėgio ir temperatūros matuoklių. Paliktieji perprogramuoti ketveriems metams į priekį. Įrengti nauji matuokliai: temperatūros įėjimo šulinyje bei kritulių paviršiuje. Išanalizavus itin įdomius gautus matuoklių duomenis bus parengta atskira ataskaita.
- Pabaigti Ispanų atšakos tyrimai.
- Urve tolimesniems tyrimams surinkti vabzdžių pavyzdžiai. Didžiausias iš rastųjų - apie 5 cm ilgio šimtakojis, aptiktas Ispanų atšakoje apie 1340 m gylyje.
- Itin sudėtingose sąlygose urve buvo bandoma įvairi įranga.
- Bandydami pagerinti situaciją su tualetais urvo stovyklose, naudojome specialius bakterinius ir cheminius miltelius, kurie normaliomis sąlygomis turėtų panaikinti kvapą ir sumažinti kiekį. Žinoma, urve sąlygos toli gražu neprimena įprastų, tad šio eksperimento rezultatai paaiškės po 6-12 mėn.
- Devyni komandos nariai nusileido į Game Over (2080 m) - giliausią tašką, pasiekiamą nenardantiems speleologams.
- Keturi narai pasiekė 2140 m gylį - sifono Du kapitonai pradžią. Viena iš jų - lietuvė Saulė Pankienė, tapo pirmąja ten pabuvojusia moterimi.