Vadovas: Aidas Gudaitis
Dalyviai: Vidmantas Balkūnas
Simonas Daniūnas
Gerimantas Statinis
Šįsyk tiesiog pasižvalgėme po, galima sakyti, lengvai praeinamus, tačiau taip pat įdomius urvus - horizontaliuosius. Juose nebus gilių, neretai keliasdešimt ar ir šimtą metrų siekiančių šulinių, itin sudėtingų properšų, vadinamųjų meandrų. Nebus urvuose jau įprasto stingdančio šalčio, nebus tiek purvo, vandens. Tad, kad ir kaip patiems būtų keista, šįsyk į kuprines nepateko nei apraišos, nei virvės, nei požeminių stovyklų įranga. Kuprinės atrodė per lengvos, o urve neapleido jausmas, jog kažkas čia ne taip, kažko labai jau trūksta - judesių nevaržo apraišos, nereikia nešti jokios mantos - tikros atostogos!..
Keliavome trimis automobilių ekipomis - greičiau ir patogiau. Per Lenkiją, aplenkdami vizų reikalaujančią Baltarusiją. Nuvažiuota kiek daugiau kaip 1000 kilometrų - ir mes jau Ternopilyje. Čia pirmiausia sukam geležinkelio stoties link - pasitikti iš Rusijos atvažiuojančių kolegų ir draugų. Jau ne pirmą kartą sėkmingai bendradarbiaujam su Maskvos speleologų klubu "Sokolniki-RUDN". Tad iš maskviečių lūpų lietuviškai prasiveržiantis džiaugsmingas „labas!" nieko nebestebina.
Dar keliasdešimt kilometrų, ir mūsų audringa kompanija jau nedidukame, jaukiame Ukrainos kaimelyje Zalysjėje. Vietos speleologų įkurdinami „kaip europiečiai", suprask, ne lauke, ne palapinėse, kaip kad įprasta urvų tyrinėtojams, o kaimo troboje, kambariuose su nuomojamomis dviaukštėmis lovomis, šuliniu kieme ir lauko tualetu...
Dar tą pačią dieną nekantriausieji eina į urvą - smagu stebėti pasirengimo šurmulį: iš kuprinių traukiami specialūs kombinezonai, guminiai batai, nepamirštamos pirštinės, tikrinamos apšvietimo sistemos ant šalmų. Visi pakerėti magiškos urvų traukos paslapties ir žavesio.
Keliasdešimt minučių pėsčiomis pro gan tvarkingas, prižiūrėtas kaimo trobas, jaukiai apsnigtus medžius priekalnėse, pro sraunų vis dar neužšąlusį upeliūkštį. Iš Vilniaus šurmulio ištrūkusi su lengvu pavydu žvelgiu į šią ramybės oazę. O ką jau kalbėt apie draugų maskviečių didmiesčio nuvargintas akis ir širdis...
Priartėjus prie urvo įėjimo angos, tenka atsitokėti - prie turistinių, įrengtų urvų nepratusioms akims, ką tik besižvalgiusioms po žiemišką laukinės gamtos pasaką, metalinės sunkios durys, užtvėrusios kelią į urvą, ne pats romantiškiausias ir mieliausias vaizdas. Tačiau tenka pripažinti, jog kolegos ukrainiečiai vis dėlto pagrįstai ėmėsi tokių gan kardinalių priemonių. Pirmiausia, aišku, žmonių saugumas. Bet svarbus ir gamtosaugos argumentas - kol kas dar ne visiems urvų lankytojams pakanka sąmoningumo nešiukšlinti, neniokoti milijonus metų besiformavusių urvo grožybių. Tad kaskart į Mlynki urvą esame lydimi ir šeimininkų ukrainiečių - prižiūri ir mus, ir urvą... Kaskart įėję į urvą būdavome suskaičiuojami ir išklausydavome instruktažą. Svarbiausia jo mintis - neatsilikti nuo priekyje einančio ir sekti, kad neatsiliktų einantis už jūsų. Jei vis dėlto atsitiktų taip, jog nebežinotumėte, kur eiti, nepasiduokite panikai ir likite ten, kur esate. Bus lengviau jus surasti, jei nesiblaškysite patys bandydami ieškoti išėjimo, taip ir kelias paras galima bergždžiai klajoti po painiai išsišakojusį daugiau kaip 27 kilometrų urvą!..
Savaitė neįprastų potyrių, nekasdienių įspūdžių, ir jau laikas sukti atgalios - kam į Lietuvą, kam į Maskvą... Pakeliui aplankom Kalėdas švenčiantį Lvovą. Negali nežavėti turtingas senamiestis, didingos bažnyčios. Nemiegota naktis prie vairo - ir mes namie. O mintyse - jau planai apie kitas keliones, šalis, kitus urvus...
Saulė
Kelionės nuotraukos
Apie Vakarų Ukrainos horizontaliuosius urvus
Daugiau apie kelionę - speleologų forume